PUSMETIS AUTOMOBILYJE


2019 08 29 | Inga Norkė

Jie ilgai skleidė žinią, kad nori išvažiuoti į ilgą kelionę su kemperiu. O jųdviejų vestuvių dieną svajonė, galima sakyti, beveik materializavosi – draugai ir šeima „sumetė“ namui ant ratų. Tada pora tik neseniai buvo tapę tėvais, tačiau nuo idiliškos minties gyventi kelyje jų tai nesustabdė.

Pernai spalį Dovilė Kubrakovaitė-Bakutė, Linas Bakutis, jųdviejų metukų dukrytė Gilė ir šuo Šmėkla pajudėjo iš Lietuvos pietų link. Jums skaitant šiuos puslapius jie po daugiau nei 6 mėnesių klajonių ir nuotykių jau tikriausiai bus grįžę į Lietuvą. Tačiau jau tada, kai pagavau kelyje į Portą, šeima sakė, kad ši kelionė pakeitė ne tik jų gyvenimą, bet ir juos pačius. Ar šiam nuotykiui reikėjo drąsos? Tikrai taip!

 

Kaip atsirado ši kinematografiška idėja iškeliauti neribotam laikui kemperiu?
Dovilė: nemėgstame žiemos šalčių, todėl planas nuo jų pabėgti vystėsi jau kurį laiką. Vis dėlto apie tai svajojau, ir labai seniai. Dar paauglystėje labai norėjau keliauti kemperiu ir gyventi nerūpestingą gyvenimą kelyje. Kaip iš filmų.

Pagaliau išvažiavote iš Lietuvos. Tai įvyko dar iki pirmojo speigo pernai ir jau daugiau nei pusę metų esate kelyje. Koks tas gyvenimas kemperyje?
Linas: iki to gyvenome erdviame dviejų aukštų mediniame name. Ten pat turėjome ir savo darbo studiją, didelį kiemą, miško peizažą pro langus. Tačiau ko nepadarysi dėl svajonės!

Dovilė: štai mes dėl šios kelionės visą savo gyvenimą perkėlėme į 6 kvadratinius metrus. Ir žinote, ką? Mums čia nieko netrūksta (šypsosi). Na, galbūt tik norėtųsi didesnės erdvės darbui.

Ko teko atsisakyti, kad tilptumėte į šią mažą erdvę?
Dovilė: atsisakėme kone visko, kas buvo nereikalinga ir nesusiję su kelione. Prieš išvykdami visiškai išsivalėme namus – palikome juos tuščius, o visus nereikalingus daiktus atidavėme. Pasiėmėme du puodelius, dvi lėkštes, keletą drabužių ir vaikui būtinų daiktų.

Linas: kemperio viduje turime viryklę, šaldytuvą, spintą rūbams ir indams, spintelių maistui, lovą ir tualetą. Būtų daugiau vietos, atsirastų daugiau daiktų, tačiau gyvenimas be jų yra labai geras.

Dovile, ar nebuvo sunku susimažinti savo spintą?
Dovilė: taip, man tikrai buvo sunku atsisakyti savo spintos. Tačiau išmokau gyventi taip ir kitaip žiūrėti į vartojimą.

Linas: lai tvirtai nusprendėme iškeliauti, pradėjome ir mažiau vartoti. O prieš išvykdami išvis beveik nieko nepirkome, tik pačius būtiniausius dalykus. Mažiau daiktų – švaresnis protas.

Minėjote darbo erdvę kemperyje. Tai keliaudami ir dirbate?
Dovilė: sprendimas pagyventi kemperyje keliaujant po Pietų Europą atėjo iš noro pabėgti nuo lietuviškos žiemos. Tačiau žodžio „atostogos“ šioje kelionėje tikrai nėra. Atsipalaidavimas – taip.

Linas: praėjo laiko, kol išmokome kemperyje ir gyventi, ir dirbti. Dabar, kai užsidarome kemperio duris, jis tampa mūsų namais ir studija, kur absoliučiai jauku ir gera bei visiškai nutolstama nuo išorinio pasaulio.

 Gyvendami name mes išleisdavome gerokai daugiau pinigų. Iki šiol dar nesuvokiu, kur jie išeidavo. Dabar mūsų pragyvenimas yra kur kas pigesnis, o įspūdžių – kur kas daugiau. 

Su kokiu biudžetu iškeliavote?
Linas: mums visiškai nesisekė taupyti. Tačiau nusistatėme datą, kada turime išvažiuoti, ir pasakėme sau, kad važiuosime su tiek pinigų, kiek tuo metu turėsime. Kelionės pradžios biudžetas buvo rizikingai mažas, bet su tiek, kiek turėjome, pasiekėme Kroatiją. Tuomet pradėjome gauti pajamų už darbus ir taip įsivažiavome.

Ar išleidžiate daugiau keliaudami nei būdami Lietuvoje?
Dovilė: dabar jau galiu drąsiai teigti, kad gyvenimas mieste yra brangesnis nei toks keliavimas kaip mūsų. Gyvendami name mes išleisdavome gerokai daugiau pinigų. Iki šiol dar nesuvokiu, kur jie išeidavo. Dabar mūsų pragyvenimas yra kur kas pigesnis, o įspūdžių – kur kas daugiau. Kasdien matome naujų įdomių dalykų, miestų, žmonių. Taip pat maitinamės labai sveikai – viskas tik ekologiška ir šviežia.

Ar daug laiko praleidžiate lauke?
Dovilė: tikrai taip, tačiau ne ant kėdučių prie kemperio. Toks poilsis – ne mums. Be to, dar ir dėl to, kad pasirinkome laukinį kempinimą – tai reiškia, kad negalime laikyti daiktų už kemperio ribų. Kitu atveju, gresia bauda.

O kaip tuomet yra dėl elektros ir vandens gyvenant laukinį gyvenimą?
Linas: elektros, vandens ir dujų mums užtenka penkioms dienoms. Vėliau turime papildyti atsargas. Tai galime padaryti daugybėje vietų. Pavyzdžiui, Portugalija ir Ispanija yra itin draugiškos šalys keliaujantiems kemperiais.

O ar jaučiatės pakankamai saugiai nakvodami aikštelėse kažkur už miesto, o ne tam skirtose vietose?
Linas: dabar jau kur kas ramiau. Kelionės pradžioje kiekvienas užvedamo automobilio garsas ar prožektoriaus šviesa gąsdindavo. Kad ir kaip būtų, gyvendamas kemperyje jautiesi kur kas labiau pažeidžiamas nei namuose, kur viskas stabilu ir pažįstama. Kita vertus, mane labai džiugina ir motyvuoja faktas, kad keliaudami taip, kaip mes, esame kur kas labiau su gamta nei bet kada anksčiau.

Ar kelyje pasitaikė kokių nors blogų patirčių?
Linas: pastarasis ir bene ryškiausias visos kelionės įvykis nutiko Malagoje. Aikštelėje, kurioje gyvenome, jautėmės absoliučiai saugūs. Tačiau vieną naktį ten prasidėjo susišaudymas. Žmonės klykė. Suvažiavo daugybė policijos automobilių. Nieko daug nematėme, nes, žinoma, nekišome nosies, tačiau buvo labai nejauku. Tada pirmą kartą pagalvojome, kad norėtume didesnio ir saugesnio kemperio, kad galėtume greitai imti ir išvažiuoti. Su dabartiniu to padaryti neįmanoma, nes priekinė automobilio dalis naktį būna užversta daiktais.

Dovilė: šį mažylį jau kelis kartus buvo ir apiplėšę. Taigi visokių tų patirčių būta, tačiau blogi prisiminimai greitai pasimiršta.

Ar skaičiuojate, kiek kilometrų pravažiavote?
Dovilė: gal ties 5 000 km nustojome skaičiuoti. Dabar keliaujame lėtai. Daugiausia po Ispaniją ir Portugaliją. Kiekviena šalis turi savo keliavimo kemperiu taisyklių. Iš pradžių mums labai pagelbėjo PARK 4 NIGHT aplikacija. Dabar dažniau vadovaujamės intuicija. Grįžę į Lietuvą turėtume būti pasiekę 13 tūkst. km ribą.

Net būdami gana laisvi, tik išvažiavę supratome, kaip stipriai mus buvo įsukusios miesto problemos. 

Kaip sprendžiate, kur stoti?
Dovilė: esame gana išrankūs, nors ir keliaujame laukinio kempinimo principu. Kiekviena vieta, kurioje stojame, turi atitikti labai daug reikalavimų. Svarbiausias – vaikui draugiška aplinka. Taip pat ten, kur šuo galėtų jaustis laisvai. Taigi tos vietos tikrai nėra romantiškos kažkur ant skardžio (juokiasi). Taip pat mums svarbu, kad vietose, kuriose sustojame, būtų galima kurti laužą, susėsti su naujais pažįstamais.

O ar pagyvenate miestuose?
Į miestus nuvažiuojame, tačiau skubame iš jų išvažiuoti. Maksimaliai viename ar kitame mieste pabūname vos porą dienų. Tiesa, Malagoje mums taip patiko, kad nusprendėme ten pagyventi mėnesį. Kemperis stovėjo ant jūros kranto Malagos pakraštyje, o į centrą važinėdavome dviračiais.

Kaip ši kelionė patinka jūsų šuniui?
Dovilė: Šmėklai tai yra gyvenimo kelionė. Man rodos, ji čia tapo pasaulio šunimi – visas dienas leidžia gamtoje lakstydama su kitais šunimis. Kartais net atrodo, kad ji jau nebe mūsų šuo (juokiasi).

Linas: Vilniuje vedžiodamas palaidą šunį dažnai sulauki policijos ir aplinkinių negatyvo. Tad iš pradžių ir Ispanijoje paleisdavau su baime, o jei toliau nubėgdavo, šaukdavau atgal. Tačiau greitai pastebėjome, kad žmonės čia svetimais šunimis kur kas labiau džiaugiasi nei pas mus, o vaikai čia auginami nebijoti. Kaip tik jie yra skatinami susipažinti. Nesinori lyginti, bet Vilniuje toli gražu taip nėra.

O kaip Gilei ši išvyka?
Dovilė: vaikas visą šį laiką irgi mato daug daugiau nei sėdėdamas namuose. Jai ši kelionė tik į naudą. Ji nuolat bendrauja su vaikais iš kitų kultūrų, girdi skirtingas kalbas, sveikai maitinasi, gauna daug vitaminų ir saulės šilumos. O kur dar tai, kad yra nuolat kalbinama ir apsupta dėmesio (blondinės efektas Pietuose).

Galiausiai, kaip ši kelionė pakeitė jųdviejų gyvenimą?
Linas: pastebėjome, kad ta rutina – darbas, miegas, darbas, dvi laisvos dienos ir vėl darbas – gali labai lengvai įsukti ir nebepaleisti. Todėl jau kurį laiką esame laisvai samdomi kūrėjai. Tai mums ir leido išvažiuoti pusmečiui svetur. Vis dėlto nesitikėjome, kad tai taip pakeis mūsų gyvenimą. Net būdami gana laisvi, tik išvažiavę supratome, kaip stipriai mus buvo įsukusios miesto problemos.

Linas: keliavimas kemperiu kasdien reiškia naujas vietas, naujus žmones, naujas tradicijas. Be to, keliaudamas nuolat susiduri su nepažįstamais dalykais ir nebūtinai vien gerais. Būtent dėl šių priežasčių, manau, visa ši kelionė išmokė mus būti tiesiog geresniais ir laisvesniais žmonėmis.

Tikiu, kad ši kelionė – ir tam tikras išbandymas santykiams…
Dovilė: iš pradžių buvo labai daug ašarų ir emocijų. Daugiausia jos kilo iš baimės. Tačiau dabar atrodo, kad mums kartu niekas nebebaisu.

Linas: tokia kelionė tikrai gerai patikrina santykių tvirtumą. Nesvarbu, koks barnis ar nesutarimas, turi jį išsiaiškinti būdamas tuose šešiuose kvadratiniuose metruose. Nei pats kur nors išeisi, nei kito išvarysi. Šios kelionės metu išmokome labai daug.

Spėju, išgyvenote ir daug romantiškų akimirkų. Kas įsiminė labiausiai?
Dovilė: keliaujant pasikeitė romantikos sąvoka. Mums romantika – pabūti dviese arba rasti laiko sau. O tų palmių virš galvos ir saulėlydžių nė nebepastebime.

Pabaigoje – ar reikia drąsos tokiai avantiūrai?
Linas: tikrai taip. Tiesa, galima iškeliauti ir be jos, tačiau kelyje vis tiek teks su ja susipažinti. Daugelis situacijų mums kasdien yra naujos ir nepatirtos. Dažnai tenka jas priimti su drąsa perlipant savo baimes. Kol kas dar mažai kas ryžtasi tokiai kelionei, tačiau tvirtai sakau, kad verta. Ji pakeitė mūsų gyvenimą. Esu tikras, kad grįžę į Lietuvą ieškosime būdų ir krypčių pakartoti kažką panašaus vėl ir vėl.