Renginių organizatorius Marius Lucka keliaudamas visur jaučiasi savas – ar tai būtų jo išnaršyta Pietryčių Azija, ar Indonezija, o gal Šiaurės Amerika ar Afrika. Ir net jei jo keliavimo būdas dažnai balansuoja ant ekstremalumo ribos, jis iš visur randa kelią namo. Pakalbėjus su Mariumi ilgiau, pasirodė, kad tiek daug teigiamų atsitiktinumų kelyje jam dovanoja jo pasauliui atviros didelės žydros akys.
„Po dvidešimties minučių privažiuojame upės vagą, kurioje kai kur beveik nėra vandens, tai reiškia, kad kelio nebėra. Upė jį nuplovė, ir jei norime važiuoti toliau, turime važiuoti jos keliu.
Na, prieš kelias dienas strigę dykumoje jau turime patirties. Prieš įvažiuodami į išdžiūvusios upės guolį, nuleidome padangas, įjungėme visus keturis ratus ir – pirmyn! Buvo tokia jaudinanti scena, kad sisioti į kelnes iš susijaudinimo vairuojant būtų visai suprantama, žinant, kas mūsų lauktų užklimpus čia – vidury Afrikos džiunglių.
Svaiginantis ištirpimo ir susiliejimo su pulsuojančia gamta jausmas… Neįtikėtinos sėkmės ir profesionalumo vedami, mes įveikėm upę. O įveikę šią trasą, mes jautėmės nenugalimi. Bet aš manau, tai greičiau gamta mus priėmė kaip savus ir padėjo pasiekti savo tikslą.“
Ištrauka iš dienoraščio „Aplink pasaulį per penkis metus“
Aplink pasaulį per penkerius metus – kas taip sugalvojo?
Tai yra mano asmeninis iššūkis – per penkerius metus noriu aplankyti visus žemynus. Pamaniau, kad bus didesnė atsakomybė šį iššūkį nugalėti, stebint daugiau akių. Taigi 2014 m. sukūriau savo paskyrą feisbuke „Aplink pasaulį per penkis metus“ ir po truputį ten prisirinko daugiau nei 16 000 liudininkų.
Kaip patartum kitiems rasti ryžto ir galimybių panašioms avantiūroms?
Kadangi dabar keliauju savo lėšomis, kai užsidirbu pinigų, pirmiausia nusiperku bilietą. Kad ir tą, kuris po pusmečio. Tada tą pusmetį taupau kelionei ir jau žinau, kad manęs laukia nuotykiai ir kad nenorėsiu jų praleisti vien dėl to, kad per tiek laiko nesugebėjau susitaupyti pakankamo kelionės biudžeto.
Į kur pirksi kitą bilietą?
Iš kito uždarbio planuoju nusipirkti bilietą į Pietų Ameriką, į Argentiną. Nuskridęs ten, norėčiau leistis į pačius šalies pietus, į Patagoniją. O iš ten – į mėnesio žygį gamtos labirintais.
Dažniausiai keliauji itin lengvai, t. y. su mažai daiktų. Kas tavo bagaže?
Net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą, nes mano bagaže išvis beveik nieko nėra (juokiasi). Pavyzdžiui, neseniai grįžau iš Afrikos su šia kuprine (aut. past. rodo į nedidelę kuprinę), kurioje tilpo kompiuteris, nedidelė kamera, kelios kojinės, apatiniai, keli marškinėliai ir batai.
Šviežiausias tavo įspūdis – Afrika. Kaip kilo mintis keliauti į pačius Afrikos pietus?
Į Afriką skridau norėdamas aplankyti ten sportuoti išvykusį draugą. Nusipirkęs bilietą iki Keiptauno, pagalvojau, kad sukoręs tokį atstumą, norėsiu pamatyti daugiau nei šį didmiestį. Taigi į kompaniją pasikviečiau kitą savo draugą – Domą, su kuriuo vėliau džipu apkeliavome Namibiją.
Keiptaunas jau skamba gerai…
Keiptaunas – išties įspūdingas miestas. Manau, kad, pavyzdžiui, Los Andželas tik po 15 metų atrodys taip, kaip Keiptaunas šiandien. Vis dėlto mus su Domu pašaukė laukinė gamta, taigi išvažiavome ieškoti tikrosios Afrikos (šypsosi). Taip mes per 8 dienas nuvažiavome 5 000 km ir per tiek laiko spėjome susipažinti tik su Namibija, ir tik iš dalies.
Taigi Namibija – kokia ji?
Namibija – didžiulė šalis. Pradėjome nuo vakarinės pakrantės palei Atlantą. Mus perspėjo turėti nemažai vandens ir maisto nenumatytiems atvejams kelyje, nes sakė, kad per dieną žmonių ten galime ir visai nepamatyti. Apsirūpinę kuo reikia, išnuomotu džipu nuo šalies pietų pakilome iki pat Angolos sienos… Ten, Opuwa miestelyje, sutikome tikrąją Afriką, kur gyvena gentys ir kalba tik savo kalba.
Kokia buvo šios kelionės rutina?
Važiuoji, temstant nuvažiuoji nuo kelio, pasistatai palapinę, išmiegi, atsikeli, sudedi palapinę ir važiuoji toliau. Palapinė buvo įmontuota ant automobilio stogo (dėl saugumo). Tik vėliau su Domu susimąstėme, kad Namibijoje vis dėlto turėtų būti laukinių gyvūnų. Netrukus lygiagrečiai mašinos pradėjo bėgti žirafa (juokiasi). Supratome, kad tai reiškia, jog čia pilna visko. Jei gyvena žirafa, greičiausiai galima sutikti ir likusią gyvūnijos grandinę.
Ar ramiai miegodavote vidury niekur vieni patys palapinėje?
Gana saugiai, bet neramiai. Gulėdamas palapinėje dykumoje, negirdi jokių garsų. Tik tokį bendrą gausmą. Tai miesto žmogui nesuvokiamos tylos koncertas.
„Magiška pilnatis, mėnulis taip švietė, kad galėjome matyti, kas vyksta už kilometro ar daugiau, dangus pilnas žvaigždžių ir ta spengianti tyla… Labai įdomus jausmelis. Na, žodžiu, visiškai in the middle of nowhere. Ant džipo stogo išsiskleidėm palapinę, atsigulėm, palikome neužsegtą įėjimą, kad galėtume stebėti, kas vyksta kieme, o kieme vyko miesto žmogui nesuvokiamos tylos koncertas.
Koncerto metu po truputį pradėjom snausti, kai staiga abu prabudome nuo kažkokio garso, išlindome, apsižiūrėjome – nieko. Tada vėl tas garsas, nemeluosiu, buvo truputį baisu. Garsas, kuris mus neramino, buvo palapinės šonai, kurie, kylant vėjui, pradėjo brazdėti. Iš visiškos tylos ir ramybės staiga pradėjo pūst vėjas, ir gana stipriai, tačiau papūtęs dešimt minučių, jis visiškai „išsijungė“.
Prabudau apie 6.30. Domas dar miegojo.“
Ištrauka iš dienoraščio „Aplink pasaulį per penkis metus“
Įspūdingiausias prisiminimas iš kelionės po Afriką…
Kai važiavome per „Skeleton Coast“ – anksčiau čia buvo deimantų kasyklos ir naftos platformos, bet dabar viskas apleista. Jei manęs kas paklaustų, kur gyvena mirtis, tai dabar pasakyčiau, kad būtent ten. Kai esi toje vietoje, apima nenupasakojamas nejaukumo jausmas. Ten nieko nėra, tačiau jautiesi labai pažeidžiamas. Kaip supratome, ten gyvena tik šakalai, kurie minta ant kranto sumedžiotais ruoniais. Matėme tokį vieną nejaukų vaizdelį…
Ko tave išmokė ši gana ekstremali kryptis?
Su Domu juokavome, kad keliaujant ta žeme, kartais apima toks jausmas, lyg būtum kosmonautas, išsiųstas į misiją kitoje planetoje. Norėčiau ten sugrįžti ir pamatyti daugiau. Būtent ten iš tiesų išėjau iš tos visų labai garsiai aptarinėjamos komforto zonos. Juk dabar madinga sakyti, kad palieki savo komforto zoną ir ieškai tikrojo savęs. Manau, kad būtent Afrikoje šie žodžiai įgauna prasmę, kai jauti, kad supanti gamta menkiausią silpnumo akimirką galėtų tave labai greitai suėsti.
„Vakarop pravažiavome, kaip manėme, paskutinį miestelį, kuriame galėjome dar ką nors nusipirkti ar paprasčiausiai pamatyti žmonių. Kelyje per valandą važiavimo link „Skeleton Coast“ prasilenkėm gal tik su keliomis mašinomis.
Išsukome iš kelio kaip ir kiekvieną vakarą – įsikurti nakčiai ir permiegoti. Ir baisiai strigome smėlyje.
Praleidome daug valandų, bandydami išsikasti džipą (kuris yra šūdo gabalas). Kišome akmenis po ratais, pakėlėme jį pakeltuvu, bet smėlis buvo toks purus, kad viskas ėjo veltui. Kai supratau, kad patys iš čia neišsikapstysime, truputį išsigandau, bet rytas protingesnis už vakarą. Mes išskleidėm savo palapinę ir nuėjome miegoti.
Ryto bijojau labiausiai, nes nenorėjau pagalvoti, kaip mes ieškosime pagalbos, kai lauke +50. Bet nebuvo viskas taip blogai, kaip atrodė vakare.“
Ištrauka iš dienoraščio „Aplink pasaulį per penkis metus“
Ar sutikote keliaujančių vakariečių?
Vienoje degalinėje sutikome vokietį, keliaujantį motokrosiniu motociklu. Jis Namibijoje testuoja naujausią „Hondos“ gamybą. Kitą kartą sutikome Igorį, kuris, laimei, pasipainiojo kelyje ir savo galingu džipu ištraukė mūsų smėlyje įklimpusį automobilį. Igoris – mūsų kaimynas, Namibijoje dirbantis chirurgu. Jam tądien buvo išeiginė diena ir jis važiavo žvejoti! Beje, būdavo dienų, kai per visą laiką kelyje prasilenkdavome vos su keliais automobiliais.
Ar šią kelionę Afrikoje galėtum pavadinti savo gyvenimo kelione?
Afrika buvo ypatinga, tačiau mano gyvenimo kelionė įvyko anksčiau, kai pirmąkart, iškart po mokyklos, visiškai vienas iškeliavau į Vietnamą. Pakeliauti ir padirbėti. Tiesa, tuo metu net neįtariau, kur dirbsiu, bet žinojau, kad galbūt galėčiau mokyti žmones „kaituoti“.
Ar lengva susirasti europiečiui darbą Vietname ant jūros kranto (kaip kai kurie svajoja)?
Tuo metu norint Vietname įsidarbinti jėgos aitvarų instruktoriumi, reikėjo rusų kalbos žinių, o aš tos kalbos nemokėjau, tačiau darbą vis tiek gavau. Kaip? Pamelavau, kad moku anglų, prancūzų ir rusų kalbas (juokiasi). Pasisekė, kad niekas manęs netestavo. Pasirodo, mokymosi centro savininkas buvo vietnamietis, o vienintelis mokytojas, kuris neva mokėjo rusų kalbą, buvo lenkas, kuris… irgi buvo pamelavęs (juokiasi). Tiesa, jau pirmajam klientui rusui teko prisipažinti, kad rusiškai nekalbu, nors naktį prieš tai jau buvau išmokęs 180 žodžių. Galiausiai mes su juo susibičiuliavome. Mokiau „kaituoti“ jį, vėliau – jo žmoną, vaikus, tada jo draugus, o jie mane – rusų kalbos.
Po kurio laiko mane nutrenkė motociklas ir dirbti nebegalėjau. Gydžiausi baisiame karštyje su vienintele ten rasta knyga – „Karas ir taika“. Tačiau jau buvau užsidirbęs gana daug pinigų, už kuriuos apkeliavau Tailandą, Kambodžą ir Malaiziją. Į Lietuvą grįžau su 50 litų, bet išaugęs. Vietnamas – mano gyvenimo kryptis. Toje kelionėje atsitiko daugybė kitų mažų dalykų, kurie laikui bėgant man tapo dideli. Apibendrinant tą laiką, man tai buvo pažinties su savimi kelionė.
Kokia tau, kaip patyrusiam keliautojui, kelionės dinamika yra priimtiniausia – kai keliauji su draugu, su kompanija, su mergina ar vienas?
Esu išbandęs visus šiuos variantus. Kai keliauji su draugų kompanija, po kelionės draugais greičiausiai liksi tik su keliais iš jų (juokiasi). Ne paslaptis – kelionių metu geriausiai supranti, kas yra kas. Tai būtina išbandant draugystę ir labai gerai, jei taip nutinka. Kai keliauji vienas, pastebėjau, tampi atviresnis tave supančiai aplinkai ir susipažįsti su kur kas daugiau žmonių, nei keliaudamas su kuo nors kitu. Juk keliaudamas su draugu ar mergina, skiri dėmesį jiems, o kai keliauji vienas, visą dėmesį gali skirti sau. Manau, kiekvienas turi pabandyti solo kelionę.
O kur daugiau nebekeliautum?
Nebekeliaučiau į Filipinus. Ten tikrai ne geriau nei, pavyzdžiui, Tailande, tačiau kur kas toliau. Tad vieno karto ten man visiškai užteko.
Kuri aplankyta šalis nustebino labiausiai?
Visiems, kurie galvoja apie Šri Lanką, labai rekomenduoju ten vykti. Prieš kelionę keli draugai bandė įpiršti mintį, kad ten nieko įdomaus. Bet dar kartą įsitikinau, kad vieni mato tai, ko nemato kiti, ir atvirkščiai. Tai ypatinga sala, kur galima rasti visko: gero maisto, kontrastingą gamtą, puikų geležinkelį per džiungles ir kalnus, draugiškus žmones. Beje, Šri Lanka man net patiko labiau nei visų liaupsinamas Balis.
Kur jauteisi laimingiausias?
Afrikoje jaučiausi ir laimingiausias, ir nelaimingiausias. Važiuodamas minėtąja pakrante „Skeleton Coast“, jaučiausi labai niūriai. Kaip jau sakiau, ta vieta galėtų simbolizuoti mirtį, tačiau toji dalis būtina, norint rasti laimę, kurią pradedi užčiuopti mažuose dalykuose po to.
Nesaugiausias?
Filipinuose – ten daug abejotino saugumo vietų, tad reikia būti budriems. Taip pat ten pirmąkart pamačiau laukinį žmogų. Kai kėlėmės upe, ant kalno su ietimi stovėjo Jis. Gidas liepė nežiūrėti ir neatsisukti. Buvo labai nejauku.
Saugiausias?
Tailande – čia be komentarų. Visa Tailando infrastruktūra sukasi aplink turistus ir jų laimę.
Kur visada norėtum sugrįžti?
Visada norėčiau sugrįžti į Vietnamą. Asmeniškai man tai yra stebuklinga vieta, kuri mane priėmė ir leido ten užaugti.
GALERIJA
