Sudėtinga daryti kalendorinių metų išvadas, nes įvykiai labai dažnai nesusiklosto per vienus metus. Lyg atšventėme 30 metų be Berlyno sienos, tačiau ji negriuvo 1989 metais. Ji kartu su visu socialistiniu-komunistiniu režimu griuvo gana ilgą laiką. Taip ir laisvė – ji nėra dalykas, kurio skonį supranti iškart. Tam reikia laiko.
Pastaruoju metu vis rečiau sau leidžiu daryti išvadas ir apibendrinimus. Atrodo, kad vis rečiau turiu nuomonę vienu ar kitu klausimu. Tačiau iš esmės turėti nuomonę nėra sunku. Sunkiau sau pripažinti, kad jos neturi, o dar sunkiau sau pasakyti „gal šiuo klausimu aš išvis netgi neturiu teisės į nuomonę“.
Šiandien labai lengva išreikšti savo mintis. Tam turime visas teises. Taip, kartais neišmanydamas netyčia gali pasidaryti visai teisingas išvadas ir pasirodyti kompetentingas. Lyg žmogus, kuris prie šio klausimo sėdėjo ne vienus metus. Tačiau gal kartais geriau nieko nesakyti ir paklausyti?
Šį klausimą sau per retai užduoda etatiniai naujienų portalų komentatoriai ir anoniminiai bailiai. Visi jie tiesiog dalijasi impulsais, bet ar juos galima vadinti nuomone?
Net neverta statyti jų nuomonės šalia Leonido Donskio, Arūno Gelūno ir kitų intelektualų. Tačiau bėda yra ta, kad šiame triukšme visos tos nuomonės ir žinios bei kompetencijos atseit susilygina. Atrodo, kad bet kas gali parašyti bet ką, bet kada ir bet kur ir visos nuomonės yra vienodos. „TIK NUOMONĖS.“
Atrodo, kad dabar bet kokį antimokslinį briedą galima pateikti kaip „kitokią nuomonę“, į kurią MES VISI turime teisę. Tačiau bet koks mąstantis žmogus gyvena su abejone „o gal čia netiesa?“, tarsi būdamas filmo „Trumano šou“ personažas. Galiausiai kodėl gi šioje vietoje nepradėjus manipuliuoti? Puiki proga! Juk tai tik dar viena nuomonė.
Man sunku spręsti apie kitus, apie jų motyvus, išsilavinimą, tačiau sau vis rečiau leidžiu turėti „teisę į nuomonę“ – mieliau lieku pilkoje zonoje, renku informaciją ir mažiau manipuliuoju.
Tik bijau, kad nemažas žmonių skaičius, norėdamas komentuoti vieną ar kitą įvykį, kol jis karštas, iškart apie jį turi nuomonę ir tik tada pradeda rinkti informaciją (jeigu pradeda). O jei ji nesutampa ar nepavyksta jos surinkti? Tiek to, nuomonė juk išsakyta. Dar kelios skambios antraštės ir visi jau pamirš.
Ilgai galvoji apie dalykus, padarai keliasdešimt minties vingių ir nusprendi „ai, tebūnie, yra kaip yra, tegul tą teisę į nuomonę turi visi, bet tegul niekas neturi teisės į galutinę nuomonę“.
Gal mes ir neturime vienos nuomonės, be to, jos keičiasi, požiūriai irgi. Protas – lankstus dalykas. Tačiau šis straipsnis yra tik mano nuomonė.