Žurnalistas, komunikacijos specialistas Šarūnas Jasiukevičius pasirinko keliauti kitaip nei dauguma – dažniausiai ten, kur paprastam žmogui dėl įvairių priežasčių negalima arba labai sudėtinga patekti. Būtent dėl to jam dažnai tenka pakliūti į situacijas, kurias dažniausiai matome tik TV ekranuose – greičiausiai veiksmo ar dokumentiniuose filmuose.
Viena iš „Praeitis žvalgo“ (taip vadinasi Šarūno Jasiukevičiaus tinklaraštis ir „Facebook“ paskyra) pamėgtų vietų – Černobylis. Po pavasarį pasirodžiusio „HBO“ serialo „Černobylis“ ši kryptis tapo labai įdomi ne tik postapokaliptiniams romantikams, bet ir iki to mažai besidomėjusiems šia istorija. Šarūnas apie ją žino labai daug.
Šarūnai, kiek kartų jau buvote Černobylio zonoje?
Kažkada bandžiau skaičiuoti antspaudus pase, jų buvo apie 80.
Ar toks apsilankymų skaičius radioaktyvioje zonoje nėra kenksmingas sveikatai?
Šioje vietoje reikėtų platesnio išaiškinimo. Radiacija yra matuojama mikrosivertais per valandą. Įprastas radiacinis fonas, kuris visą laiką yra aplink mus, priklausomai nuo vietos, svyruoja tarp 0,05 iki 0,15 µSv/h (mikrosivertų per valandą). Norma yra 0,1 µSv/h. Maksimali leistina sanitarinė riba pagal visus tarptautinius nustatymus yra 0,3 µSv/h.
Černobylio zonos turistiniame maršrute daugumoje vietų yra apie 0,4–0,5 µSv/h. O Pripetės mieste, kur labiausiai užteršta, yra apie 1 µSv/h. Šis skaičius kiek kinta – vasarą didesnis, žiemą mažesnis.
Tačiau palyginimui – kai lėktuvas pakyla į 11 km aukštį, radiacinis fonas lėktuvo viduje būna nuo 2,5 iki 6 µSv/h. Skaičius priklauso nuo to, kurioje platumoje skrenda lėktuvas. Arčiau ašigalio radiacija yra mažesnė, arčiau pusiaujo – didesnė.
Taigi, iš esmės visą dieną būnant Černobylio zonoje, turistiniame maršrute pagal sukauptą radiacijos kiekį yra tas pats, kas vieną kartą skristi į Londoną. 9 valandas skrisdamas į Tokiją ir 11 valandų atgal sukaupiau radiacijos daugiau nei per metus Černobylio zonoje. Taigi manau, kad radiacija kai kuriais atvejais yra pervertinta ir žmonės per daug prigąsdinti.
Tačiau nežinodamas Černobylyje gali patekti į mirtinas vietas?
Taip, ten yra pavojingų vietų, kurios nėra turistiniame maršrute. Jose radiacinis fonas viršija 5 mln. kartų.
Ar teko keliauti į tą apokaliptinę zoną vienam?
Taip! Pirmą kartą su kolegomis buvau nelegaliai. Tada užsimaniau į Černobylį nuvykti antrą kartą. Ieškojau, kas nuvežtų, tačiau agentūros dirba pagal patvirtintus maršrutus ir laikosi taisyklių. O taisyklės riboja. Pavyzdžiui, negalima eiti į pastatų vidų. Taigi sugalvojau keliauti į Černobylį nelegaliai. Tačiau antrąkart dar važiavau su kompanija, kad paslėpčiau maisto atsargų savaitei ir nereikėtų jų neštis. O jau trečią kartą savaitei keliavau ten visiškai vienas.
Ką reiškia nelegaliai?
Iki Černobylio zonos centro – Pripetės miesto, kuris buvo šalia elektrinės – apie 45 km. Taigi visą tą atstumą, keliaujant nelegaliai, reikia nueiti savo kojomis: per miškus, keliukus, laukus, persikelti per upę (tilto nėra) ir t. t. Tačiau tai reikia daryti naktį, kad tavęs nepastebėtų milicija, pasieniečiai, patruliai. Šį ėjimą dar apsunkina ir tai, kad negalima jungti žibintuvėlio – vėlgi dėl tos pačios priežasties.
Kiek reikia eiti be šviesos mišku?
Pirmą naktį iki aušros reikia spėti nueiti iki artimiausio kaimelio. Ten pasislėpti, pamiegoti ir sulaukti antros kelionės nakties. Per antrą žygio parą jau galima nueiti į Pripetę.
O kur nakvojate būdami Pripetėje?
Pripetėje nakvynių pasirinkimas labai platus – apie 15 000 apleistų butų (šypsosi). Galima rinktis net pagal tapetų spalvą. Kai pirmuosius kartus ėjau į zoną, 2014 metais, butuose rasdavome gana daug paliktų daiktų – nuo nuotraukų iki baldų.
Nors po avarijos likvidatoriams buvo duotas nurodymas iškraustyti visus daiktus, kad gyventojai neturėtų poreikio sugrįžti, darbas buvo padarytas atbulomis rankomis ir tų daiktų tikrai galėjai rasti gana daug. Tiesa, pastaraisiais metais jų mažėja, nes keliautojų srautai sparčiai didėja ir žmonės tuos daiktus išnešioja tarsi suvenyrus.
2016 metais Černobylio zonoje apsilankė 24 000 turistų, 2017 metais – 36 000, o 2018 metais – net 62 000 žmonių. Dabar ta apokaliptinė Černobylio atmosfera keičiasi.
Kokia ji buvo, kai ten lankėtės pirmuosius kartus?
Pripetė anksčiau buvo didelis miestas, kuriame gyveno apie 50 000 žmonių. O paskui staiga visi jie dingo. Pastatai liko tušti – tarsi vieną akimirką visa gyvybė pasitraukė, bet daiktai liko.
Didžiausias kaifas užlipti ant šešiolikaaukščio stogo ir iš viršaus pamatyti tą postapokaliptinę aplinką. Tai yra labai įspūdingas ir energiškai stiprus vaizdas. Tolumoje girdi tik laukinių žvėrių garsus, kurie laksto po miestą.
Tiesa, anksčiau ten galėjai pasijusti visiškai vienas, bet dabar išgirsti, kad kažkas kažkur nusikosi, kažkur įsijungia telefono švieselė ir pan. Kai miestas tuščias, kiekvienas šnaresys pro jį pralekia skersai išilgai.
Paminėjote laukinius Černobylio gyvūnus – ar teko su jais susidurti?
Taip, ir ne kartą. Ten išties labai daug laukinių gyvūnų. Niekas jų ten nemedžioja, nes draudžiama. Todėl gyvūnai žmogaus neasocijuoja su pavojumi. Jie yra smalsūs ir drąsiai ateina į tave pažiūrėti.
Be to, Černobylyje nėra žmogaus gyvybei pavojingų gyvūnų rūšių. Nei lūšys, nei vilkai žmogaus paprastai nepuola – per stambus grobis, kai šalia laksto zuikiai ir pan. Tiesa, pastaruosius 2–3 metus užfiksuojama, kad į zoną iš Baltarusijos pusės atklysta lokys. Šis tai gali pulti, tačiau jį sutikti tikimybė nedidelė. Vis dėlto daugiausia pavojaus Černobylyje kelia žmonės.
Kodėl žmonės Černobylyje yra pavojingiau už radiaciją ir laukinius gyvūnus?
Yra 2 kategorijos žmonių. Mažiau pavojingi tie, kurie saugo: policija, pasieniečiai, būna, atvažiuoja ir kariškių. Šie žmonės yra prognozuojami. Jei keliaudamas nelegaliai jų sutiksi, tave suims, o toliau yra numatyta procedūra.
Sudėtingiau su nelegalais – ten negalioja civilizacijos dėsniai. Sutikęs žmogų, nežinai, kas jis ir kodėl jis ten. Sakoma, kad yra pabėgusių nusikaltėlių, kurie slepiasi Černobylyje. Yra ir tokių, kurie buvo sučiupti ir atiduoti instancijoms – pasirodo, buvo ieškomi tarptautiniu mastu.
Ar nebuvo apėmęs baimės jausmas būnant vienam kažkur Černobylio miškuose naktį?
Tas baimės jausmas lydi nuo tada, kai priartėji prie zonos perimetro ribos. Tačiau smalsumas nugali. Buvo akimirkų, kurias prisimenu ir prisiminsiu ilgam.
Kartą naktį einant asfaltuotu keliu per mišką kažkoks žvėris pradėjo mane sekti. Sekė apie valandą, kol nesusilaikiau ir įsijungiau prožektorių. Tada dar labiau pasigailėjau, nes, kad ir kur nukreipiau šviesą, – visur žvėrių akys: ir aukštai, ir žemai. Tada griebiau į vieną ranką dujų balionėlį, į kitą – peilį ir bėgau artimiausio namo link. Pasislėpiau, pavalgiau ir užmigau. Pabudau nuo jausmo, kad kažkas į mane vėl spokso. Tąkart ten buvo peliukas. Pabėriau kruopų kampe, kol jis ėdė, dar pamiegojau. Tada kažkas nukrito ant stogo ir ėmė lakstyti. Greičiausiai žiurkė. Žodžiu, ten nuolatinė įtampa, bet ji ir žavi.
Kaip pasiruošti tokiai turistinei, bet neeilinei kelionei?
Pirmiausia, turėti gerą fizinį pasirengimą. Per dvi naktis tamsoje reikia įveikti 45 km su kuprine ant pečių. Taigi žmonėms, kurie keliauja su manimi, visada siūlau pirma išbandyti tokį naktinį žygį ne Černobylyje. Be to, ėjimas dieną ir naktį labai skiriasi.
O iš daiktų nieko ypatingo nereikia – viskas, kas reikalinga žygyje. Tiesa, papildomai reikia turėti dozimetrą radiaciniam fonui matuoti ir vandens filtravimo įrangą.
Minėjote Černobylyje galiojančias taisykles – kokios jos?
Pirmiausia, ten yra zonos režimas. Turistams ji atveriama 10 val. ryto ir uždaroma 19 val. Iki 22 val. zonoje gali važinėti personalas, o jau po 22 val. – komendanto valanda, kai gali judėti tik patruliai.
Kita svarbi taisyklė – turistai privalo eiti kartu su grupe ir ją lydinčiu asmeniu. Draudžiama eiti į pastatų vidų, liestis ir lipti ant konstrukcijų, sėdėti ant žemės ar dėti savo daiktus ant žemės. Rūkyti galima tik tam skirtose vietose. Atvirose erdvėse draudžiama valgyti ir gerti, kad į organizmą nepatektų kokia radioaktyvi dulkė.
Turbūt matėte šių metų kultinį „HBO“ serialą „Černobylis“ – ką manote apie jį?
Vengiu šito klausimo, nes daug kartų esu buvęs Černobylyje ir seriale matau daug neatitikimų: plastikinius langus, visai kitokius gatvės stulpus nei tikrovėje ir pan. Vis tik Vilnius – ne Pripetė. O Ignalinos elektrinė irgi ne Černobylio. Tas seriale man labai aiškiai matyti. Tačiau, kai nutolsti nuo detalių ir stebi tik siužetą, turiu pasakyti – įdomus serialas.
Šią vasarą leidotės į Kazachstaną – kas ten jus patraukė?
Baikonuro kosmodromas – pirmas ir didžiausias kosmodromas pasaulyje. Beje, vienas iš trijų kosmodromų pasaulyje, leidžiančių kosminius aparatus su žmonėmis. Civilizuotai dėl legalaus patekimo susitarti nepavyko, tad ėmėmės B plano – keliavome nelegaliai.
Ir jums pavyko nepastebėtiems patekti į Baikonurą?
Taip. Pagal planą operacija truko 60 valandų. Trise iš viso nupėdinome beveik 60 km dykuma. Nors vandens turėjome po 10 litrų, jo buvo per mažai. Nebuvo akimirkos, kad nebūčiau jautęs troškulio. Vilkai, šakalai, lapės, arkliai, kupranugariai kelyje palyginus nieko baisaus. Tiesa, buvo skorpionų ir gyvačių. Viena įkando. Gerai, kad ne man, ir gerai, kad nenuodinga.
Koks kelias iki Baikonuro?
Einama stepėmis ir dykuma. Tai buvo tikrai kol kas sudėtingiausia mano kelionė – tiek morališkai, tiek fiziškai. Dieną pavėsyje – 42 laipsniai karščio, naktį – apie 27. Oras toks sausas, kad įkvėpus per burną liežuvis lieka prikepęs prie gomurio. Prie viso to nuolat reikėjo daug mąstyti, strateguoti ir slėptis nuo policijos, saugančios šį pasaulinės svaros objektą. Tačiau pavyko, patekome į vidų, apžiūrėjome, patenkinome smalsumą ir keliavome namo.
O ar jūsų žmona su jumis kada nors keliauja?
Taip, su ja irgi esame pakliuvę į ekstremalias situacijas. Irgi iš smalsumo. Pavyzdžiui, Palestinoje papuolėme į nelaisvę.
Palestinoje į nelaisvę? Kaip?!
Nusprendėme iš Izraelio automobiliu pervažiuoti į Palestinos teritoriją pasižiūrėti, kaip jie gyvena. Nuvažiavome į Ramalą – vieną pavojingiausių Palestinos miestų, kuriame – teroristų lizdas.
Tik įvažiavęs į miestą patenki į chaosą, fone dega mašinos, girdisi sprogimai… Pagalvojome, kad tokioje vietoje saugiausia – ligoninėje. Taigi nuvažiavome ten, tačiau ten niekas nekalbėjo angliškai. Galiausiai chirurgas kruvinu chalatu palydėjo mus iki policijos posto. Ten paprašė mūsų paso ir po kelių akimirkų pranešė, kad esame sulaikyti.
Kodėl jus – pasiklydusius turistus Palestinoje – sulaikė?
Įtarė, kad esame Izraelio agentai ir kad mūsų pasai padirbti. Sakau jiems, įveskite mano pavardę į internetą ir pamatysite, kad esu žurnalistas iš Lietuvos. Bet pas juos karas ir jie neturi interneto. Tačiau patikino, kad išsiaiškins ir, jei viskas gerai, – paleis. Dar pridūrė, kad tai gali užtrukti 2–3 mėnesius. Tada jau buvo labai neramu.
Ir kaip pavyko išsilaisvinti iš Palestinos?
Grįžo tas chirurgas. Turbūt suprato, kad negerai, jog mus čia atvedė. Jis patarė nueiti iki parduotuvės, kurios šeimininkas turi palydovinę anteną ir yra galimybė prisijungti prie interneto. Taigi mums padarė tunelį iš kariškių iki pat parduotuvės.
Ilgai krovė, bet užkrovė. Jie peržiūrėjo mano straipsnius su nuotraukomis ir galiausiai patikėjo. Atidavė pasus, patarė iškart sėsti į mašiną ir nesustoti, kad ir kas nutiktų, kol neišvažiuosime iš miesto.
Dar su žmona esame papuolę į pūgą kalnuose Maroke – buvome įkalinti stovykloje pusantros paros.
Panašu, kad su žmona esate pora kaip tvora. Abu mėgstate iššūkius. Kokia dabar yra judviejų svajonių kryptis?
Svajonės nėra, nes viskas tampa planu. Dabar abu norime į Uzbekistaną, į išdžiūvusią Aralo jūrą. Ten yra apleistas poligonas ir miestas. Iki ten reikia važiuoti apie 200 km per išdžiūvusią jūrą. Nusimato gana sudėtinga ekspedicija. Be to, reikia važiuoti su dviem mašinomis – jeigu viena įklimptų, kita galėtų ją ištraukti. Tiesa, kol kas nerandame, kas mus ten lydės.
Ar nėra daugiau baimės leistis į ekstremalias keliones, kai namie laukia vaikai?
Pavyzdžiui, kelionė į Kazachstaną buvo labai detaliai suplanuota. Kai ėjome į Fukušimos teritoriją Japonijoje, praslydome, nesužiūrėjome visko iki galo ir mus suėmė. Tačiau pirmąkart – nieko baisaus. Sakėme, kad pasiklydome, ir tiek. Užfiksavo pavardes ir paleido.
O būna taip, kad keliaujate pailsėti prie Viduržemio jūros su vaisių kokteiliais rankose?
Anksčiau buvo daugiau įprastų atostogų. Dabar kažkaip norisi nuotykių. Tačiau dėl vaikų važiuojame ir prie jūros, ir leidžiamės į paprastesnius žygius. Vasarą buvome Venecijoje, lipome į kalnus Čekijoje, paskui – Lenkijoje. Neseniai netgi buvome Egipte su „viskas įskaičiuota“ programa.
GALERIJA
