Jei kas šiuo momentu pasiūlytų akimirksniu susikrauti lagaminą ir pasirinkti bet kurią pasaulio šalį nutrūktgalviškai kelionei – ar išdrįstumėte nerti į nuotykį? Galite tikėti, galite ne, tačiau jei prižadintumėte mane vidury nakties, net snūduriuodama išpyškinčiau jums savo svajonių šalių sąrašą. Smalsu, kokiais kriterijais remdamasi tą sąrašą esu susikūrusi? Atsakau: kulinariniais.
Kulinarinės kelionės Lietuvoje tapo madingos visai neseniai. Iki tol keliavę piligrimų maršrutais, ilsėjęsi „viskas įskaičiuota“ kurortuose, mėgavęsi Europos didmiesčių architektūra ir skaičiavę autobusu ar automobiliu aplankytas sostines, šiandien daug kas renkasi tuos maršrutus, kur pažinimo džiaugsmas garantuotai ateina per skrandį.
Jei mūsų mamos atostogas įsivaizduodavo vien kaip poilsį nuo puodų, tai mūsų karta visiškai nesibodi išsiruošti į kelionę, kurioje puodai ir virtuvė yra tikrasis ir pagrindinis atostogų veiksmo objektas.
Mano pačios pažintis su kulinarinėmis ekskursijomis ir kelionėmis prasidėjo Izraelyje.
Tikrą maisto revoliuciją jau dešimtus metus išgyvenanti šalis gali būti geriausia pradžia tiems, kurie dar nėra keliavę kulinariniais maršrutais! Jei lankydamiesi Tel Avivo ar Jeruzalės turguose pamatysite grupę žmonių, paskui save velkančių vienodus pirkiniams skirtus vežimėlius ant ratų, nesistebėkite – jūs tikriausiai tik ką prasilenkėte su kulinariniais turistais.
Jie ankstyvą rytą, vedami patyrusio gido, tikro turgaus ir Izraelio virtuvės žinovo, traukia nusipirkti daržovių, šviežios žuvies ir mėsos, stebi, kaip iš krosnies traukiami minkštos duonos paplotėliai, ragauja šviežiai spaustą aliejų ir ką tik sumaišytą humusą, uosto šįryt sumaltus prieskonius ir mėgaujasi stiprios ryto kavos su kardamonu puodeliu.
Grįžę į kulinarinę studiją su pirkiniais, jie pjaustys, kapos, mals, plaks, vynios, keps ir maišys, iki kol ant stalo garuos 4–5 patiekalai, pagaminti smagioje gurmanų kompanijoje. Maistas žmones suartina, prie stalo liejasi pokalbiai ir, sako, net didžiausi priešai valgydami trumpam nustoja vienas ant kito pykti…
Man šalies pažinimas per jos maistą – pats įdomiausias. Planuodama bet kurią kelionę, turistinę literatūrą pradedu skaityti nuo to skyriaus, kuriame aprašyti šalies maistas ir kulinarinės tradicijos. Tik tada, kai kruopščiai suplanuoju, kuriuos patiekalus norėsiu ragauti, aplink pietus ir vakarienes dėlioju likusį visos kelionės maršrutą.
Kažin, ar įkalbėtumėte mane apsistoti „viskas įskaičiuota“ viešbutyje ir apsiriboti vien jo virtuvėje gaminamais patiekalais… Juk kur kas įdomiau pasinerti į nepažįstamo miesto šurmulį ir surasti vieteles, kur dieną pradeda arba ją palydi vietiniai.
Kulinarija ir kelionės. Štai pačios didžiausios mano viena kitą papildančios aistros. Pernai drąsiai mečiau sau iššūkį ir savo ištisų metų kelionių maršrutą sudėliojau pagal visiškai neįprastą trajektoriją – norėjau aplankyti tas šalis, kurių virtuvėse ypatingą vietą užima… žuvis.
Klausiate, kodėl būtent žuvis? Ogi todėl, kad žuvis man buvo savotiška „neatrasta teritorija“. Be to, ne vienas mano bičiulis dažnai baiminasi imtis žuvies patiekalų gaminimo, o kai kuriems ji vis dar asocijuojasi su „žuvies ketvirtadieniais“, kai iš mokyklos valgyklos pasklisdavo nelabai malonias emocijas kėlę šaldytų jūrų lydekų kotletų kvapai…
AUSTRĖS IR PRANCŪZIJA – KLASIKA IŠ LABAI ARTI
Mano žuvies kelionių metai prasidėjo Prancūzijoje, kur tris dienas gyvenau austrių augintojų šeimoje. Su jais ankstyvą rytą, vos atsitraukus vandenyno bangai, plaukiau į austrių auginimo fermą, kur suklimpusi iki kelių į minkštą dumblą krapščiau prie metalinių dėžių virbų prilipusius austrių kiautus.
Nei pietūs, nei vakarienė Chaillevette’o kaimelyje neįsivaizduojami be šviežutėlių austrių, kurių kartais išmaldauja net šeimininkų vilkšunis! Mano bičiuliai prancūzai ūkininkai visada su austrėmis patiekia riekę šviežio batono, storai užtepto žąsų taukais, ir užgeria jas stiklu atvėsinto baltojo vyno. Jie nešlaksto austrių nei citrinų sultimis, nei įmantriais padažais, tačiau jei ketina vaišinti nėščias moteris, austres verčiau truputį apkepa orkaitėje arba išverda.
Austrių augintojai gyvena gamtos ritmu: jų darbo laiką nustato vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, o apie atostogas praneša austrių nerštas. Austrių auginimo amatą vaikai paveldi iš tėvų, o patys ūkininkai varžosi, kas vienu kartu suvalgys daugiausia moliuskų. Mano bičiulių sūnus giriasi, kad neseniai laimėjo lažybas, vienu prisėdimu sukirtęs net 100 šviežutėlių austrių!
ŠVIEŽIA ŽUVIS, SKRUDINTI ANARKARDŽIAI IR MOZAMBIKAS
Susidomėjimas žuvies ir jūrų gėrybių patiekalais mane nuvedė net iki Mozambiko. Jei svajojate iki soties prisivalgyti milžiniškų krevečių ir langustų, jūs privalote nusigauti iki Maputo, Mozambiko sostinės.
Nuvykę ten jokiais būdais neieškokite įmantrių restoranų baltomis staltiesėmis –drąsiai keliaukite į žuvų turgų, kur, išsirinkę dienos laimikį, jau po akimirkos turgaus prieigose mėgausitės čia pat ant žarijų pagamintais šviežutėliais patiekalais.
Mozambiko žvejai į jūrą su tinklais plaukia kiekvieną ankstyvą rytą. Medinės valtelės ir vietoje burės plevėsuojanti paklodė – tai pagrindiniai jų žvejybos įrankiai. Pavakare sugrįžę į krantą, žvejai laimikį turi kuo greičiau parduoti, mat neturėdami šaldytuvų, ilgai jo neišlaikytų. Tad atsidūrę Mozambiko žuvų turguje, pirkėjai yra tiesiog užpuolami šviežių prekių siūlytojų ir įkaitintas groteles jau paruošusių kepėjų.
Aitriosios paprikos, mangai ir anakardžiai – tai dar trys gėrybės, kurių trūkumu nesiskundžia Mozambiko gyventojai. Kai ant milžiniškų medžių prisirpsta į nedidelius obuolius panašūs anakardžių vaisiai, nuskinami ir vaisiaus apačioje kabantys riešutai.
Šviežių anakardžių vietiniai nevalgo, noriai kremta tik paskrudintus. Tačiau užuot skrudinę jau išlukštentus riešutus, mozambikiečiai juos kepa su visu kevalu, sumetę į laužo liepsną. Taip anakardžiai išlieka sultingi ir ilgai išlaiko malonų dūmų kvapą. Atsinešę maišą apskrudusių riešutų, prekeiviai čia pat ant šaligatvio juos lukštena stuksendami akmeniu ir parduoda praeiviams.
Tiesa, pats populiariausias vietinių užkandis – aitriosiomis paprikomis pagardinti anakardžiai, kurie kiekvienoje kavinėje pasiūlomi nuobodžiaujantiems klientams, kol šie laukia savo užsakytų patiekalų.
DIDŽIAUSIA ŽUVŲ IR JŪRŲ GĖRYBIŲ ĮVAIROVĖ – PIETŲ KORĖJOJE
Didžiausią žuvų ir jūrų gėrybių įvairovę suradau keliaudama po Kiniją ir Pietų Korėją. Iki tol neregėti vandens gyviai, tvarkingai išrūšiuoti po nuolat keičiamo jūros vandens baseinėlius, tiesiog, rodos, laukia, kada bus išrinkti ir patiekti lėkštėje įnoringam klientui.
Korėjiečiai žuvį mėgsta valgyti žalią, tik ką ištrauktą iš vandens, dar prieš penkias minutes spurdėjusią tinklelyje. Supjaustytą nugarinės filė korėjiečiai vynioja į salotos lapą, prieš tai pagardinę fermentuotų sojų padažu, aitriųjų paprikų pasta ir šviežio česnako riekele. Visi skoniai susibalansuoja burnoje taip, kad nereikia jokio mirkalo ar papildomo pagardo. Na, nebent gurkšnelio soju – vietinio silpno ryžių vyno!
Jei visgi žuvį korėjiečiai kepa, tai tik ant įkaitusių žarijų. Nuo karščio paraudusios anglys suberiamos į ertmę, esančią stalo viduryje, viršuje padedamos grotelės. Jau netrukus ant jų gula dienos laimikis, kuris visada patiekiamas su keliomis rūšimis fermentuotų daržovių ir aitrių korėjietiškų padažų.
Po vakarienės korėjiečiai nevalgo nei duonos, nei saldumynų, tačiau desertų keliaudamas po tokią šalį nė nepasigendi – viską atperka šviežutėlės žuvys ir nuoširdžios žmonių šypsenos.
VILA ŠALIA TURGAUS PORTUGALIJOJE – IDĖJA KITOKIOMS ATOSTOGOMS
Portugalija – dar viena šalis, kurią verta aplankyti vien dėl nuostabaus maisto. Šviežiausi jūrų produktai, prisirpę apelsinai, granatai ir vynuogės, beprotiškai skanios daržovės – tai gėrybės, kurių Portugalijoje gausu ištisus metus.
Užvis smagiausia nukeliavus į Portugaliją apsigyventi gražioje viloje, turinčioje erdvią virtuvę, ir kasdien iš turgaus parsinešus šviežių ingredientų mėgautis kulinarinio pažinimo džiaugsmais.
——
Vis dėlto jei neturite galimybės šiuo metu išsiruošti į kulinarinę kelionę, susikurkite tos kelionės dvasią savo namuose! Griebkite kulinarinę knygą, atsisukite mėgstamos kulinarinės laidos įrašą ir denkite stalą! Juk jau ragautų ir dar neatrastų patiekalų skoniai – tai neįtikėtinas vakaro komfortas mylimų žmonių apsuptyje, mėgaujantis prisiminimais ir planuojant naujus visų ateinančių metų gurmaniškus nuotykius!
Nida Degutienė – patyrusi keliautoja, tinklaraštininkė, kulinarė ir maisto fotografė. Naujausios N. Degutienės knygos „Žuvis pasaulio virtuvėse“ ieškokite visuose knygynuose ir elektroninėje parduotuvėje www.nidosreceptai.lt.
NIDOS RECEPTAI: ŽUVIS
Sardinių ir pomidorų crostini
(2 asm.)
10 vyšninių pomidorų
alyvuogių aliejaus
1 indelis (120 g) konservuotų sardinių aliejuje
2 riekės baltos duonos
1 per pusę perpjauta česnako skiltelė
druskos, pipirų
šviežių rozmarinų lapelių
Pomidorus perpjaukite pusiau. Įpilkite šlakelį aliejaus į sandariai uždengiamą keptuvę nesvylančiu dugnu. Kai aliejus gerai įkais, nukelkite keptuvę nuo ugnies ir sudėkite pomidorus perpjautomis dalimis žemyn. Uždenkite keptuvę dangčiu ir grąžinkite ant ugnies. Kepinkite apie 2 minutes nenukeldami dangčio. Tada apverskite pomidorų puseles kita puse ir uždengę keptuvę dar kepinkite apie minutę. Sudėkite į keptuvę sardines, sumažinkite ugnį ir uždengę toliau kepinkite apie 2–3 minutes, kol sardinės sušils, bet pomidorai nevirs koše.
Baltos duonos riekeles paskrudinkite skrudintuve, kol įgaus auksinę spalvą ir taps labai traškios. Dar karštas riekeles įtrinkite perpjauta česnako skiltele, bet ne per daug, kad nedominuotų jo skonis. Ant skrebučio plokščia mentele uždėkite kepintų pomidorų su sardinėmis, pabarstykite trupučiu druskos, pipirų, papuoškite rozmarinų lapeliais.
Moliuskai su kalendromis ir alumi
(4 asm.)
2 kg nedidelių moliuskų (vongole)
4 šaukštai alyvuogių aliejaus
4 skiltelės susmulkintų česnakų
½ stiklinės (125 ml) šviesaus alaus
sauja smulkintų kalendrų
Moliuskus švariai nuplaukite, nugrandykite nešvarumus, sulūžusius ar atsidariusius išmeskite. Jei moliuskus naudosite ne iš karto, įbėrę 3 šaukštus stambios druskos, pamerkite juos į didelį dubenį šalto vandens. Laikykite kambario temperatūroje. Prieš ruošdami patiekalą, nupilkite vandenį ir nuplaukite moliuskus po tekančiu vandeniu.
Dideliame plačiame puode įkaitinkite aliejų, suberkite česnakus, išmaišykite ir suverskite moliuskus. Po akimirkos supilkite alų. Uždenkite puodą. Skysčiui užvirus, vis pamaišydami, kad viršuje esantys moliuskai atsidurtų puodo apačioje, troškinkite 4–5 minutes. Moliuskai bus išvirę tada, kai visos geldelės atsivers. Suberkite kalendras, dar kartą pateliūskuokite puodą ir patiekite su šviežios arba skrudintos baltos duonos riekele.
GALERIJA
