Eglė Gerulaitytė: Pasirinkusi gyventi kitaip nei visi


2019 11 29 | Inga Norke

Vieni leidžiasi į kelionę, o kiti pasirenka gyventi kelyje. Intelektualų šeimoje Vilniuje gimusi Eglė Gerulaitytė prieš šešerius metus pasirinko „pakeliauti“, bet iki šiol niekur nenusėdo. Jos gyvenimas telpa į dviratę transporto priemonę vardu Lucy – „Suzuki DR650“ motociklą, kurį Eglė 2016 metais nusipirko Arizonoje.

 Eglė keliauja viena ir ten, kur akys mato. Kelyje ji gyvena savo gyvenimą: džiaugiasi, mokosi, dirba, bendrauja. Ji, kaip ir visi, moka mokesčius, kaupia pensijai, tačiau ne kaip visi – visiškai nėra pririšta prie jokios geografinės vietos: „Šiuo metu esu Balkanuose, dirbu amerikiečių kompanijai, kurios redaktorius yra Naujojoje Zelandijoje, o savininkas – Pietų Afrikoje.“

 Neseniai Eglė išleido ir antrąją knygą lietuvių kalba – „Amerika be dangoraižių“ (pirmoji – „Bastūnės liudijimai“). O šį interviu ji davė vos atgavusi kvapą po intensyvaus ralio Bosnijoje ir Hercegovinoje.

 

Egle, kiek laiko jau esi kelyje? Kur pabuvai ilgiausiai?

Su trumpa pertrauka – šešerius metus. Šalių neskaičiavau – gal apie trisdešimt. Neskubu kuo daugiau per greičiau aplankyti. Jei kur patinka, lieku ilgesniam laikui.

O ilgiausiai esu buvusi Peru. Vis užsibūdavau šioje šalyje, nes ji milžiniška ir tiek visko norėjosi pamatyti. Be to, Peru šiemet vyko Dakaro ralis, tad ir vėl buvau ten grįžusi! Beje, būtinai dar norėčiau sugrįžti į JAV – likau pakerėta vietinės gamtos ir žmonių, ypač Vakaruose.

 

O kada pirmą kartą apskritai sėdai ant motociklo?

Tai ir įvyko Peru 2013 metais. Tuo metu savanoriavau ir keliavau autobusais, bet pakeliui vis sutikdavau keliaujančių motociklininkų. Jie mane labai intrigavo. Tad paprašiau vieno motokeliautojo pamokyti vairuoti, o jau kitą dieną nusipirkau nedidelį kinišką motociklą ir savarankiškai leidausi į kelią. Nuo tada taip ir nebesustojau.

 Svarbiausios išlaidos – benzinas, būstas ir maistas. Visa kita nelabai svarbu. Tebeturiu tą patį miegmaišį kaip prieš ketvertą metų, tebenešioju tą pačią motociklininko aprangą, neperku naujų drabužių, sijoną pastarąjį kartą mūvėjau kokiais 2014 metais.

 

Kuo šis aparatas apsuko tau galvą?

Motociklas suteikia visai kitokią laisvę nei automobilis. Esi viena su keliu, gamta ir horizontu. Tokia vėjų poezija.

 

Kur apsistoji keliaudama?

Dažniausiai „AirBnB“, tačiau tenka nakvoti daug kur: ir prabangioje plantatorių viloje Luizianoje, ir žvejo trobelėje Niufaundlande, ir hamake Amazonėje, ir burlaivio kajutėje Karibuose…

 

O ar turi kokių nors taisyklių keliaudama?

Ne, daugiausia improvizuoju. Visuomet rūpinuosi ir prižiūriu motociklą, visuomet turiu darbo ir visuomet pirmiausia susirandu kavos. O toliau taikausi prie vietinio ritmo.

 

Tuomet kas yra tavo pragyvenimo šaltinis?

Kaip lietuviškai „ghostwriter“? Rašau knygas kitiems žmonėms ir kompanijoms. Taip pat straipsnius žurnalams. Taip užsidirbu gyvenimui. Nėra taip, kad „leisčiausi į keliones“. Aš gyvenu kelyje. Neturiu „kelionės plano“ ar grįžimo datos. Niekur neskubu.

 

Tačiau vis tiek turbūt turi dienos biudžetą?

Apie 40 eurų. Svarbiausios išlaidos – benzinas, būstas ir maistas. Visa kita nelabai svarbu. Tebeturiu tą patį miegmaišį kaip prieš ketvertą metų, tebenešioju tą pačią motociklininko aprangą, neperku naujų drabužių, sijoną pastarąjį kartą mūvėjau kokiais 2014 metais. Keliaudamas labai greit atsirenki, ko tikrai reikia, o ko – tik norisi. „Reikia“ turi prioritetą. Visa kita – detalės.

 

O kiek turi daiktų keliaudama?

Viename balnakrepšyje – miegamasis: palapinė ir miegmaišis, apranga raliams. Kitame – spinta ir virtuvė: šaltam orui skirta apranga, prancūziškas kavos filtras ir užkandžių atsargos. Krepšyje ant motociklo uodegos – mano biuras: kompiuteris, kamera, diktofonas. Bako krepšyje – grandinės tepalas, skardinė „WD40“ ir galiukas lipnios juostos. Motociklo įrankiai ir miniatiūrinė padangų pompa – dėžėje po krepšiais.

 

Daugelį keliaujančių žmonių dažnai taip nebedžiugina gražūs paplūdimiai kaip pirmą kartą, jiems reikia stipresnių potyrių – kas tau svarbu keliaujant?

Niekuomet nekeliavau dėl gražių paplūdimių. Man keliaujant įdomiausi žmonės ir jų istorijos, jų patirtys ir visokios pasakos.

Manau, kad kelionė einasi gerai, jei gauni progą nuskusti bulves su vietine močiute Anduose, padėti ekvadoriečiui fermeriui sutaisyti nutrūkusią motociklo grandinę arba išmokti naujo recepto kokiame nors Peru turgelyje.

 

Kokios dar akimirkos paliko ypatingą atsiminimą?

Klausytis Gunos genties legendų miniatiūrinėje Karibų saloje. Su Teksaso bulių išjodinėtoju atsikimšti „Jim Beam“. Sėsti prie jūrų gėrybių vakarienės stalo ramadano metu Albanijoje. Padėti kalniečiui indėnui pakaustyti arklį. Drauge su bosniu mechaniku krapštytis prie motociklo variklio. Pasidalyti ledinukais su keturmete lamų piemenaite aukštikalnių plynaukštėse.

Gamta, be jokios abejonės, taip pat nuostabu, ypač Šiaurės Amerikoje, Anduose, Balkanuose. Taip pat, prireikus stipresnių potyrių, puikiai pasitarnauja raliai. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko paprastutis faktas, kad žmonės visur yra žmonės ir mes turime kur kas daugiau bendro, nei esame linkę įsivaizduoti.

 Neturiu laiko ir netikiu tradicine santuoka. Galiausiai, nemanau, kad biologija XXI a. privalo besąlygiškai nulemti moterų gyvenimo pasirinkimus.

 

Gal dar turi ką rekomenduoti neeilinių įspūdžių ieškotojams?

Turbūt kiekvienas pats nusprendžia, ko ieško ir kas jiems yra neeilinis įspūdis.

Užsieniečiams Lietuvoje rekomenduoju aplankyti Telšių žvėrinčių, paragauti šernienos su baravykais, pamedituoti ant Medvėgalio, leistis į žygį Neringa pėsčiomis, eiti grybauti su kaimynais ir paguglinti Čiurlionį.

Keliaujančius lietuvius visuomet bandau sudominti kontaktais su vietiniais žmonėmis. Galima važiuoti į Maču Pikču ir suvalgyti sevičės Limoje, o galima leistis į žygį arkliais po Andus su vietiniais kečujais, padirbėti laimų plantacijoje prie Maranjono upės arba išmokti ruošti alpakos troškinį Kolkos kanjone. Kuri Peru patirtis bus tikresnė ar įspūdingesnė – kiekvieno keliautojo reikalas.

 

O kokia tau yra Lietuva visų lankytų šalių kontekste? Ko pasiilgsti?

Kalbos ir tokių visokių baltiškų keistybių, kurios užsieniečiams atrodo lyg intriguojantis čiabuvių folkloras, o mums – visiškai normalu. Pavyzdžiui, jei gandras prie namų susuko lizdą, vadinasi, esi geras žmogus. Balandžio mėnuo taip vadinasi todėl, kad paukščiai tuo metu ant sparnų atneša pavasario šilumą. Apskritai, visokie lietuviški kaukai, aitvarai ir laumės… Aišku, turbūt nesunku savą kraštą romantizuoti, kai jame beveik nebūni, bet kuo toliau, tuo nuostabiau man visa tai atrodo.

Kai buvau jaunesnė, beveik gėdydavausi savo vardo, nes užsieniečiai niekaip neištardavo – tai Eagle, tai Egel. O dabar, jei kas paklausia, su malonumu paistau apie egles, žalčius ir paskutinius Europos pagonis, kol jie visai sutrinka. Kaifas (juokiasi).

 

O ar įsivaizduoji save, gyvenančią standartinį gyvenimą su vyru, vaikais, dieniniu darbu ir kasdiene namų ruoša?

Ne, neturiu laiko ir netikiu tradicine santuoka. Namų ruošos ir taip užtenka. Jūs pabandykite pakeisti padangą arba tepalus arba išsikuopti dykumos smėlio užneštą palapinę? (Juokiasi.)

 Be to, rasti darbą ir būti amžinai priklausomai nuo darbdavio ir soc. sistemos, mano galva, nėra labiau atsakinga ar vertinga, nei susikurti darbą pačiai, prisiimti pilną atsakomybę už savo ekonominį būvį, ir kurti savo realybę.

 

O vaikai?

Pastebiu, kad vaikų nenorinčios moterys yra laikomos savanaudėmis, egoistėmis ir šiaip monstrėmis. Įdomu, nes vaikų nenorintys vyrai nėra vadinami savanaudžiais.

Taip pat – iš vaikus auginančių moterų dažnai girdžiu, kaip jos nenori, kad vaikai užaugtų, nes kūdikiai jas taip besąlygiškai myli, o paaugliai jau bus savarankiški; arba senas „geras“ argumentas, kad vaikai senatvėje padės – tai palaukite, kas čia didesnis savanaudis?..

Galiausiai, nemanau, kad biologija XXI a. privalo besąlygiškai nulemti moterų gyvenimo pasirinkimus, kad ir kokie jie būtų.

Mano pusbroliai turi daug vaikų. Tad, manau, Gerulaičiai atsilaikys ir be manęs. Galiausiai, Žemėje žmonių ir taip per daug. Geriau auginkime elnius ir sekvojas.

 

Kitas gajus lyčių stereotipas, kad keliauti moteriai solo – pavojinga. Kas tave motyvuoja?

Mums nuolat kartojama, kad esame „silpnoji“ lytis, kad pasaulis mums pavojingas. Nuo pat mažų dienų berniukai skatinami leistis į nuotykius, lipti į medį, laimėti futbolo rungtynes, o mergaitėms įduodama plastikinė barbė ir liepiama būti atsargioms ir neišsitepti kojinių. Nesąmonė, kojines teptis reikia kuo dažniau, nes purvas išsiskalbia, o patirtis lieka.

Taip nuo pat vaikystės sukuriamas save išpildantis mitas – nebesuskaičiuosiu, kiek vyrų motociklininkų man yra porinę, kad moterys natūraliai nelinkusios prie technikos. Kur būsime linkusios, jei jau nuo darželio esame vyniojamos į atgyvenusius stereotipus ir slopinamos gąsdinimais bei nurodymais, kas yra „moteriška“, o kas ne?

Moterys yra stiprios, kūrybingos ir drąsios, o solo kelionės padeda tai atskleisti, nes keliaudama viena negali pasislėpti kompanijos burbule; esi atviresnė žmonėms ir pasauliui, o jis savo ruožtu – atviresnis tau.

 

Ar esi pakliuvusi į kontroversiškas situacijas kelyje?

Nemalonių incidentų yra pasitaikę keliaujant po Europą autostopu. Kai man buvo devyniolika ar dvidešimt metų, vienas pavėžėti sustojęs vairuotojas pasiūlė „pasigrožėti“ jo pornografijos žurnalų kolekcija.

Kitas buvo nusprendęs, kad, jei mergina tranzuoja viena, jai galima siūlyti pinigų už tam tikras paslaugas. Abiem atvejais išsisukau pagrasinusi skambučiu policijai. Tačiau liūdina ne vien tai, kad tai atsitiko, o tai, kad dažniausiai žmonės reaguoja „tai ko viena tranzuoji – pati prašaisi“.

Ne, merginos ir moterys niekada pačios nesiprašo, ar jos vienos tranzuoja, ar dviračiais keliauja, ar motociklais. Būti vienai, kažkur eiti, keliauti solo jokiu būdu nėra ir niekada nebuvo kvietimas su tavimi elgtis bjauriai ar kažkaip kėsintis. Būtų šaunu ir Lietuvoje pagaliau matyti pastangas keisti agresorių elgesį, o ne mėginti varžyti moterų ir merginų laisvę.

 

O keliaujant po pasaulį vienai, bet motociklu – ar drąsiau?

Keliaujant motociklu tokių nutikimų nėra buvę. Tiesa, kartą Argentinoje vienas pakelės motelis atrodė kažkaip ne taip. Intuicija sakė, kad geriau ten nelikti. Taigi stryktelėjau ant motociklo ir palikau tarp tos vietos ir savęs daugiau nei penkiasdešimt kilometrų. Tąkart nakvojau palapinėje, bet užtat saugiai.

Motociklas turi tą privalumą, kad nuo nieko nepriklausai. Jeigu kažkas atrodo įtartinai, neaiškiai, neskaniai – nesunku tiesiog iš ten pasišalinti.

Tačiau pavojingų ar nemalonių situacijų keliaujant pasitaiko ir vyrams. Nemanau, kad derėtų moteris kažkaip gąsdinti ar mėginti atbaidyti nuo solo ekspedicijų.

 

Nesvarbu, vyras ar moteris, tačiau keliauti pavieniui Meksikos gilumoje ar Bolivijoje skamba drąsiai…

Jaučiuoasi saugiai ir Meksikoje, ir Bolivijoje, ir Sarajeve. 99,99 proc. žmonių visame pasaulyje yra šaunūs, dosnūs, linkę padėti, draugiški ir smalsūs. Tad bijoti kelionių vien todėl, kad galvoje sukasi „O kas, jeigu?..“ scenarijus, yra neracionalu ir neproduktyvu.

 

Galiausiai, apie kokią savo ateitį svajoji?

Svajoju pasaulį palikti nors truputėlį geresnį, nei radau. Galbūt istorijų forma. O gal kokia kita, kurios dar neatradau. Labai tikiuosi niekada neužstrigti savo komforto zonoje ir nepasimesti smulkmenose.

 

Kokias emocijas tau paliko:

Peru?

Fantastiško įspūdingumo gamta. Tiek prie Ramiojo vandenyno, tiek Anduose, tiek Amazonėje. Be galo draugiški ir svetingi vietiniai žmonės, nepriklausomai nuo etninės kilmės ar regiono. Unikali kultūra. Dieviškas maistas, ypač vandenyno pusėje. Man Peru dabar visuomet asocijuosis su Dakaro raliu, kurį šiais metais stebėjau gyvai ir dešimt dienų gyvenau lenktynių bei Dakaro bivuako dvasia.

 

Kolumbija?

Turbūt draugiškiausi žmonės visoje Pietų Amerikoje. Neatrastas rojus! Gabrielis Garcia Marquesas galėjo gimti tik Kolumbijoje, niekur kitur.

 

Meksika?

 Labai savita ir intriguojanti vietinė motokultūra – su meksikiečiais motociklininkais susipažinau kelyje į nedidelį Tarahumaros indėnų kaimelį, į kurį jie vežė batus ir mokyklos reikmenis tenykštei mergaičių mokyklai. Oaxaca, San Miguel de Allende, Guanajuato, Taxco miesteliai – kažkas fantastiško, toks žaismingas, fantasmagoriškas mišinys tarp kolonijinės kultūros, actekų tradicijų ir modernumo. Skaniausias maistas Šiaurės Amerikoje.

 

Kuba?

Melancholija. Laike užstrigusi šalis, kurios žmonių juodas humoro jausmas visai toks pat kaip mūsų sovietmečiu, bet kartu vis dar jaučiasi, kas kadaise buvo Havana ir kodėl Ernestas Hemingway pasirinko Kubą, o ne Majamį. Be galo nuoširdūs, išsilavinę ir talentingi vietiniai. O kur dar Karibų kultūros svajingumas!

 

Čilė?

Jei kada nors nuspręsiu kur nors nusėsti, veikiausiai tai bus Čilė. Pietuose – žmogaus beveik nepaliesta Patagonija, o Valparaise ar Arikoje vietiniai progresyvesni, atviresni ir liberalesni nei Vakarų Europoje ir kartu net batų valytojai turi poeto sielą.

 

Kokius žmones geriausiai prisimeni iš pastarųjų kelionių?

– Lenkaitė Kinga, vokietės Sinje ir Lea, australė Gabriella, lietuvaitė Jurga – tai mano gentis, moterys, kurios taip pat keliauja po pasaulį motociklais, džipais, laivais, lenktyniauja raliuose. Jos nebijo būti savimi, kad ir kiek joms tai kainuotų.

– Meksikietis Gustavo, kuris su savo draugais laisvalaikiu motociklais sunkiai pasiekiamų kaimelių vaikams veža batukus, žaislus ir mokyklos reikmenis.

– Mano kaimynas Alenas Sarajeve, kurį mokiau važiuoti motociklu bekele ir kuris jau planuoja motokelionę į Meką.

– Dakaro ralio lenktynininkai, įrodę, kad nieko nėra neįmanomo.

– Vienakojis motociklininkas Robinas iš Gvatemalos, netekęs kojos per gaujų karus Gvatemaloje, tačiau vis vien važiuojantis motociklu ir keliaujantis.

– Kolumbietė komercinių lėktuvų pilotė ir motokroso lenktynininkė Mikaela, perujietė Dakaro lenktynininkė Gianna, savo šalyse laužančios stereotipus.

– Tokia seniukė čigonė iš Čilės, elegantiškai nukniaukusi mano vyno taurę ir išbūrusi fantastišką rytojų.

– Venesuelos pasienyje gyvenantys kolumbiečiai – tikrąja to žodžio prasme atveriantys savo namų duris venesueliečiams pabėgėliams. Iš esmės, kai keliauji, ir dar viena, tų sutinkamų žmonių skaičius yra įspūdingas.