ALGIMANTAS ČEKUOLIS: man – 88 m. ir neturiu dėl ko gailėtis


2020 04 03 | Inga Norke

Tai yra vienas tų interviu, kuriems, tikėjau, ateis laikas ir jis atėjo. Algimantas Čekuolis – keliautojas, kuris pasaulį gėrė ir tebegeria dideliais gurkšniais. Jis rado tam būdų, net ir būdamas paprastas berniukas iš Širvintų, augantis Sovietų Sąjungoje. Dvylika metų, praleistų vandenyne, dirbant laivuose, ketveri metai Havanoje, dar tiek pat Kanadoje, vėliau korespondento darbas ir gyvenimas Portugalijoje, paskui Ispanijoje…

Šiandien Algimantas jaukiai įsitaisęs savo namuose netoli Vingio parko ir toliau keliauja, tik jau savo knygose, rašydamas tikras istorijas iš gyvenimo: „Keliuosi 6 valandą ryto, tačiau tik tuo atveju, jei ateina mintis. Jei neateina – nesikeliu. Ateis kitą kartą“, – interviu sako jis.

Ta gyvenimo tėkmės laisvė, o kartu ir didelis užsispyrimas yra didis įkvėpimas. Kaip ir kiekviena jo istorija iš skirtingų gyvenimo etapų. Tad leiskimės į šią kelionę per pokalbį su A. Čekuoliu.

 

Algimantai, jūs daugybę metų praleidote toli nuo Lietuvos. Kokia buvo jūsų pirmoji kelionė?

Augau kaime, 5 kilometrais nutolusiame nuo Širvintų, mokytojų šeimoje. Kartą mama paprašė nuvykti į Širvintas su užduotimi. Kaimynas pakinkė seną kumelę ir aš iškeliavau. Grįžau visas laimingas ir išdidus. Pirmąkart supratau, kad kelionės žmogui kažką duoda, tačiau tada dar nesupratau, ką.

Atėjo 1944 metai. Vokiečiai traukėsi. Prie Vilniaus dundėjo patrankos. Buvo aišku, kad netrukus ateis frontas ir sovietų armija. Norėjome išsikraustyti pas dėdę prie Molėtų, tačiau kaip? Tada nebuvo nei telefono, nei telegrafo.

Man buvo 13 metų. Tėvai mane išsiuntė pėsčiomis pas dėdę į kaimą. Manęs laukė 75 km kelias vienumoje. Į kelią įdėjo virtų bulvių, vieną papildomą porą kojinių ir 6 val. ryto išėjau.

Man reikėjo žinių, patyrimų, norėjau praplėsti savo geografiją. Taip dvylikai metų tapau jūrininku.

 

Kaip, būdamas dar vaikas, be jokių žemėlapių, žinojote, kur eiti? Ar nebuvo baisu?

Pirmiausia buvo svarbu pataikyti į Giedraičius, o iš ten jau aiškus kelias. Buvo baisu. Eidamas girdėjau šūvius. Tada priėjau didelę krūvą minų, sukrautų viena ant kitos. Galiausiai pamačiau pakelėje gulintį žmogų. Negyvas. Uniformuotas. Tačiau uniforma man nepažįstama. Galbūt kažkas iš vokiečių sąjungininkų. Nedelsdamas nuėjau tolyn. Tik vėliau sužinojau, kad buvau tarpufrontėje, tarp besitraukiančių vokiečių ir puolančių sovietų.

 

Per kiek laiko įveikėte tuos 75 km pėsčiomis?

Per dvi dienas. Teko stoti pakelėje. Viena moteris įsileido į sodybą. Leido pernakvoti. Davė pieno ir duonos. Prieš eidamas miegoti bandžiau nusimauti kojinės, kojos – kruvinos. Toji moteriškė man jas kažkuo perrišo, o aš kitą dieną – toliau į kelią. Top top top… Galiausiai atėjau iki dėdės Antano. Po dar vienos nakties pasikinkėme vežimą ir grįžome tuo pačiu keliu susirinkti šeimos.

Tai buvo mano pirma rimta kelionė. Supratau, kad žmogus vienas gali padaryti labai daug. Taip pat jis gali keliauti vienas. Tam nėra būtinos grupės ar kelionių partneriai. Po šios kelionės įgijau didžiulį pasitikėjimą savimi.

 

Kaip atsidūrėte Maskvoje?

Kas savaitę kaimynystėje dingdavo inteligentų šeimos, bet netrėmė tų, iš kurių šeimų kas nors važiavo mokytis ar dirbti į Sovietų Sąjungą. Be to, visi ženklai rodė, kad sovietai čia atėjo ilgam. Taigi nusprendžiau, kad važiuosiu mokytis į Maskvą. Neišveš nei manęs, nei mano šeimos. Vidurinėje eksternu išlaikiau egzaminus ir taip peršokau per klasę. Įstojau į suaugusiųjų gimnaziją, po kurios išvykau į Maskvą. Manau, tai ir išgelbėjo.

 

Koks jūsų gyvenimas buvo tuometėje Maskvoje?

Tai buvo 1948 metai. Mokėjau tik vieną rusišką žodį „tak“. Buvome pirmieji studentai iš Lietuvos. Įstojau į elitinį institutą studijuoti literatūros, nes jau tada rašiau. Rašinėlius rašydavau ir kitiems. Už tai gaudavau dešros ir lašinių.

Maskvoje sukausi kaip išgalėdamas. Šeštą ryto eidavau į kino teatrą, pirkdavau bilietus, o vakare juos pardavinėdavau dvigubai brangiau.

 

O kaip po literatūros studijų atsidūrėte laivuose ir tapote jūrininku?

Institute išmokau vieną svarbų dalyką – kad galėtum rašyti, privalai turėti ką papasakoti. O ką aš turėjau papasakoti? Apie gyvenimą Lietuvoje 1944 metais? Rašyti apie tai – tiesus bilietas į Vorkutą.

Taigi iškart kitą rytą po prabangių instituto išleistuvių „Metropoliten“ viešbučio restorane pasiėmiau lagaminą ir sėdau į traukinį Maskva–Vilnius, kurio vagonas keliavo į Klaipėdą.

Nors tuo metu jau buvau bocmanas, ėmiau dirbti vertėju. Teko dalyvauti kubiečių mitinguose, versti Fidelio kalbas į rusų ir pan.

 

Ir tiesiog taip išplaukėte dvylikai metų į jūrą?

(Juokiasi.) Panašiai. Iš pradžių pasiūlė padirbėti uoste prie krovinių. Nors ir buvau labai smulkus, sutikau. Sunkiai dirbau, kol vieną dieną pamačiau kadrų skyriaus viršininką. Turėjau laišką iš Rašytojų sąjungos Maskvoje, kurį pasirašė Konstantinas Simonovas (populiarus to meto rašytojas). Taigi pakišau tą laišką viršininkui, klausdamas, gal atsirado laisva vieta laivuose?

Tada paaiškėjo, kad mane visą tą laiką, kol gyvenau Maskvoje, sekė. Kurse buvo „pastatyti“ net trys žmonės, kad stebėtų mane ir mano aplinką. Taigi penkerius metus sekė net visus tuos, kuriems pardaviau bilietus į kiną. Neva galėjau jiems taip kažką svarbesnio perduoti… Buvau įtartinas nuo pat pradžių. Galbūt – ryšininkas su Vakarais.

 

O ar jie turėjo pagrindo jus sekti?

Ne. Kaip minėjau, iškart supratau, kad sovietų armija čia įsitaisė ilgam. Juk niekas neplanavo ateiti ir mūsų gelbėti. Todėl iškart nusprendžiau būti švarus kaip stikliukas, kad niekas prie manęs negalėtų prisikabinti.

 

Tuomet kaip pasilikote gyventi Havanoje (Kuboje)?

Plaukdavome priduoti žuvies į Havaną. Uoste prireikė žmogaus, mokančio kalbas. O aš mokykloje mokiausi lotynų kalbos. Tai – visų romanų kalbų pagrindas. Man davė prižiūrėti vietinius stažuotojus. Kažkaip galėjau su jais susikalbėti. Visi buvo juodukai. Su jais plaukiojau šešis mėnesius. Po truputį pradėjau į save siurbti ispanų kalbą. O kai prigaudę žuvies atplukdydavome ją į Havaną, turėdavome 4–5 laisvas dienas. Taigi eidavau į Havanos kino teatrus, bendraudavau su vietiniais.

Netrukus viršininkai, išgirdę mane, kalbantį ispaniškai, labai nustebo ir, žinoma, nepraleido progos paimti vertėjauti. Nors tuo metu jau buvau bocmanas, ėmiau dirbti vertėju. Teko dalyvauti kubiečių mitinguose, versti Fidelio kalbas į rusų ir pan.

Galiausiai man davė 4 kambarių butą Havanoje, kuris buvo rezervuotas specialistams iš Sovietų Sąjungos. Tačiau stovėjo tuščias. Dirbdamas vertėju, papildomai dar mokiausi ispanų kalbos akademijoje.

Pinigų neturėjau, tačiau man jų ir nereikėjo. Į laivą nueidavau pavalgyti. Dar pasiimdavau didžiulių menkių, kurias vėliau parduodavau.

 

Ar patiko Kuboje?

Labai! Žmonių lygybė ten buvo jau jauki ir šilta. Visi visus vadino „tu“. Net į aukščiausio rango vadovus buvo kreipiamasi „tu“. Nebuvo jokios okupacijos, taigi ir atmosfera kitokia nei Sovietų Sąjungoje. Apie tą laiką parašiau knygą. Iš viso Havanoje gyvenau ketverius metus. Atsivežiau žmoną iš Lietuvos. Mano dukra gimė Kuboje.

 

Kada spėjote vesti?

Kartais grįždavau trumpam į Sovietų Sąjungą. Spėjau (šypsosi).

 

O kaip atsidūrėte Kanadoje?

Grįžęs į Sovietų Sąjungą pradėjau rašyti. Vieną dieną skambina iš CK. Pakvietė į susitikimą, kuriame sėdėjo APN vadovas ir kadrų skyriaus viršininkas. Jie man pasiūlė tapti korespondentu Kanadoje. Sutikau. Kanadoje pradirbau ketverius metus. Mano straipsniai Sovietų Sąjungoje buvo populiarūs. Buvo tokių, kuriuos išspausdindavo net 2 000 leidinių.

Galiausiai parašiau pareiškimą, prašydamas leisti sugrįžti namo. Pasakiau, kad aprašiau visas Kanados aktualijas. Nebeturėjau, ką ten veikti. Vėliau šį mano pareiškimą rodė kaip pavyzdį „štai kaip reikia išeiti iš darbo“ (juokiasi).

 

Kaip pradėjote gyventi Portugalijoje?

Iš Kanados grįžau į Lietuvą. Vėl pradėjau rašyti knygas. Ir vėl skambutis iš Maskvos. Tuo metu jiems reikėjo naujienų biuro vedėjo Lisabonoje. Portugalijoje tuo metu buvo neseniai įvykusi revoliucija.

Taigi vėl išvykome. Lisabonoje man sekėsi. Biuras dirbo labai produktyviai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje APN padalinys per mėnesį atspausdindavo apie 30 straipsnių, Anglijoje – 5, o mes – 500.

Ramiai gyventi neverta, ypač jaunimui. Tačiau rizika dėl rizikos yra kvailystė. Antra vertus, gyvenant įdomiai ji ateis savaime.

 

Ar patartumėte žmonėms pagyventi užsienyje?

Priklauso nuo to, koks žmogus. Turiu kaimyną, kurio vaikai gyvena Kanarų salose. Kviečia atvykti ir jį, tačiau tas nenori. Kitas maistas, kita kalba, kitas mentalitetas. Tačiau, mano nuomone, kiekvienam svarbu nors truputį pagyventi užsienyje. Ypač padirbėti svetur ir iš vidaus pamatyti kitų kultūrų rutiną. Per gyvenimą reikia susipažinti su skirtingais žmonėmis. Tikrai bus daug nusivylimo, bet dar daugiau šiltų sutapimų.

 

Algimantai, jums gyvenime, panašu, sekėsi. Galbūt viena iš priežasčių – bendravimo menas. Gal išduotumėte kokių nors esminių pamokų apie tai?

Kalbėdami žiūrėkite žmogui ne tiek į akis, kiek į visą veidą. Jei su žmogumi prakalbėsi nors kiek ilgiau, pradėsi suprasti, kada jis meluoja. Taip pat, ar patiko tai, ką pasakei.

Kita svarbi pamoka – nekalbėk, kas tau svarbu ir įdomu. Kalbėk tai, kas įdomu tavo pašnekovui. Tuomet žmonės sakys, kad su tavimi įdomu kalbėtis (šypsosi).

 

O ar nebuvo sunku po visų kelionių sugrįžti ir ramiai apsigyventi Lietuvoje?

Po Portugalijos dar pagyvenau ir dirbau Ispanijoje. O mano grįžimas iš Ispanijos sutapo su nauju darbo pasiūlymu. Reikėjo pakeisti „Gimtojo krašto“ redaktorių.

Pirmus tris mėnesius nesikišau ir stebėjau, kaip dirba redakcija. Vėliau patyliukais surinkome medžiagą ir 1986 metų gruodį išleidome numerį apie Kūčias. O ši šventė juk buvo draudžiama! Tačiau kaip tik tą mėnesį panaikino cenzūrą. Prie kioskų susibūrė žmonių eilės. Paprastai „Gimtojo krašto“ tiražas būdavo 12 000 egzempliorių, o to numerio išleidome 400 000! Tada geriausiai supratau, kaip gera sugrįžti namo. Ypač, kai po dviejų metų prasidėjo Sąjūdis.

 

Jums gyvenime teko daug rizikuoti – ar verta?

Ramiai gyventi neverta, ypač jaunimui. Tačiau rizika dėl rizikos yra kvailystė. Antra vertus, gyvenant įdomiai ji ateis savaime.

Mano gyvenime tų rizikų būta daug. Kad ir baltarankiui literatūros studentui eiti į jūrą. Spausdinti numerį apie Kūčias. Teko akis į akį susidurti su rykliais. Tačiau žinojau, kad turiu išlikti ramus, nes mano širdies dūžiai, o su jais kartu ir baimė per vandenį persiduos rykliams. Tiesa, pastaroji rizika buvo kvaila. Nėriau iš smalsumo. Gerai, kad gerai baigėsi.

 

Jūsų vaikai augo užsienyje – ar sudėtinga auginti vaikus toli nuo namų?

Priešingai – netgi paprasčiau. Kai Havanoje gimė dukrelė pasisamdėme tarnaitę. Donja Dolores buvo puiki pagalbininkė. Kai dukra ūgtelėjo, leidau ją į vietinę mokyklą, kurioje buvo mokoma portugališkai, bet ir anglų kalbos. Mano sūnus Justinas dar buvo mažiukas, bet paskui ir jis paragavo įvairių šalių mokslų.

 

Galiausiai, kokia yra jūsų amžinos jaunystės paslaptis?

Nuo 15 metų, kai išvažiavau studijuoti į Maskvą, kas rytą išsimaudau po šaltu vandeniu. Ir vasarą, ir žiemą. Taip pat labai svarbu stebėti virškinimą. Kartais prie pietų galima išgerti pusę taurės raudono sauso vyno. Tai yra tikrai pigiau, nei gulėti ligoninėje. Taip pat nenustoti dirbti. Tai ypač svarbi sąlyga norint jaustis reikalingam ir žinoti, kad dar gali. Galiausiai, reikia gyventi taip, kad vėliau nesigailėtumėte. Man dabar – 88 metai ir aš neturiu dėl ko gailėtis.