Ką tik grįžome po mėnesio atostogų vienoje iš Kanarų salų. Su šeima – tai puiki vieta ir tobulas klimatas. IR pašiurpau, su kiek daug daiktų keliauja žmonės, kaip jie apsikrauna savo atostogų galvas, kurios turi ilsėtis, tokiomis dilemomis, kaip: „kaip sutalpinti visą spintą į lagaminą?“, „kur čia įkišus dar vienerius batelius?“, „kodėl vos pakeliu savo kelioninius krepšius?“ ir pan.
Aš keliauju lengvai. Mano šeima keliauja lengvai. Imame su savimi tik tai, ką tikrai dėvime, kas patinka ir su kuo jaučiamės puikiai. O prasideda viskas dar namuose, dar jūsų spintose. Tad brūkštelėjau kelis patarimus, ko reikia toje spintoje, kad pakuojant lagaminus, neištiktų krizė, kai niekas netelpa, o nuvykus į atostogų vietą – vėl nėra ką apsirengti.
Mėgaukitės lengvu spintos turiniu ir flirtu su atostogų lagaminu – jų sėkmė priklauso ne nuo dydžio, o nuo turinio.
Banalu, bet viskas prasideda nuo tvarkos ir ramybės spintoje. Išsivalyti ir atsikratyti to, kas nereikalinga, nėra lengva, nes daugelis turi instinktą kaupti. Jų pasiteisinimas paprastas – „kiekvienas daiktas turi istoriją: su šia suknele gavau savo pirmąjį darbą“, „gal grįš į madą“, „o gal sulieknėsiu“, „o gal prireiks“.
Kaupimas veda link kasdienės krizės, kai nėra ko apsirengti. Tai puikiai iliustruoja buitinė istorija iš mano mamos draugės gyvenimo, kai moteris, išsimatavusi viską, ką rado spintoje, beviltiškai nuleidusi rankas išrėžė vyrui, kad neturi ką apsirengti. Vyras ramiai atsakė: „Bet užtat kiek turi persirengti.“ Faktas, daiktų skaičius spintoje, kaip pati puikiai žinai, dar neįrodo, kad atrodai puikiai.
Atsisveikindamos su netinkamu vyru, atsisakome ir jį primenančių daiktų, tad kodėl, jau senokai atsisveikinusios su paauglyste, stalčiuje laikome tų laikų kelnes, kelnaites ar palaidinę? Tiesa ta, kad ne, mes tiek nebesulieknėsime, taip, juos dėvėdamos atrodome juokingai, ne, į madą tai negrįš, o jei ir grįš, bus vis tiek kas nors pasikeitę, ir bet kokiu atveju nebenorėsime dėvėti morališkai pasenusio drabužio, o akis blizginsime į naują.
Jei kabyklos lūžta nuo drabužių pertekliaus, tikrai nereiškia, kad turime ką apsirengti. Ypač jei ten tik pilki golfai ar mėlyni kostiumėliai. Scenarijus parduotuvėje kaskart atrodo maždaug taip: ryžtiesi įsigyti „ką nors gražaus“, užeini, apsidairai, išsimatuoji, sudvejoji ir (negi išeisi tuščiomis?) vėl įsigyji pilką golfą (čia gali įrašyti sau tinkantį variantą: mėlynus džinsus, platėjantį sijoną, baltus marškinius, juodus marškinėlius ir t. t.).
Dar net negrįžusi namo, tu jau greičiausiai suvoki, kad ryt ir vėl nebus ką apsirengti. Taip pirkdamos dažnai jaučiamės saugesnės – perkame „jau išbandytą“, „laiko patikrintą“, „mums idealiai tinkantį“ daiktą. Tačiau nuolat atrodome taip pat, o apsirengusios jau žinome, kad nuo savo atspindžio veidrodyje imsime žiovauti.
Puiki alternatyva – avantiūristės, kurios skaitydamos ankstesnes eilutes, pagalvojo, kad „o aš kaskart įsigyju ką nors naujo, bet… vis tiek neturiu ką apsirengti“. Taip, spintoje kabo tuntas daiktų, kurie vieni su kitais neturi nieko bendro.
Kartą (tiesą sakant, ne vieną) performuodama klientės spintą, negalėjau patikėti, kiek daug skirtingų ir, paradoksalu, niekaip kartu nederančių daiktų gali tilpti po vienu stogu. Tai spontaniško pirkimo pavyzdys. Toks pat, kaip ir maisto prekių parduotuvėje, kai esi išbadėjęs. Jei nebandei – pamėgink, nustebsi, kokių ir kiek skanumynų bei netipinių maisto produktų įsigysi. Tokią spintą tvarkyti labai smagu: atsisakius beviltiškų daiktų, lieka tik įsigyti kelis derinti tinkančius universalius drabužius ir kasdien jaustis lyg turėtum vis naują komplektą.
Nekaupk ateičiai drabužių iš praeities. Ir nepirk jų kūnui, kuris buvo prieš dešimt metų ar bus po dešimties dienų. Paprastai, kai dangstomės ne savo dydžio drabužiais, kažką slepiame. Kartais – nepasitenkinimą savo kūnu. Kartais – savo vyru. Kitais kartais – savo darbu. Ar dar kuo nors. Kai jautiesi gerai, nori visam pasauliui pasakyti: „Pažiūrėkite, kokia aš graži!“
Nesu prieš spontanišką pirkimą. Ir ne tik tuo metu, kai patiriame moralinį orgazmą, braukdamos kredito kortele, bet ir kai grįžtame namo su pirkinių maišeliu, pakabiname jo turinį ant pakabos ir kaskart dėvim. Ir, žinoma, kai sulaukiame komplimentų.
PROBLEMA
Per aplink vedu link didelio darbo: spintos peržiūros ir sutvarkymo. Turbūt akivaizdu, kad dulkes gali nusivalyti ir be stilisto pagalbos, pasikeisti sulūžusias pakabas naujomis – taip pat. Puikiai žinau tą jausmą, kai atidarius spintos duris, kad ir su dideliu ryžtu kažko imtis, nesugalvoji, nuo kurio galo pradėti, ir, greičiausiai, nuleidi rankas, nukeldama viską rytojui. Bet ir rytoj tau teks keltis, ruoštis ir rengtis. O nuoga neisi.
Spintos peržiūrą dažnai atidedame. Ir tai natūralu. Tačiau verkiant būtina. Negali savo naujų pirkinių grūsti į spintą, kuri neužsidaro nuo daiktų pertekliaus. Paprasčiausia būtų tiesiog išsilaisvinti iš nereikalingų ir netinkamų daiktų ir turėti užsiveriančią spintą, iš kurios ištraukus kelis drabužius, būtų galima apsirengti.
Vienoje stiliaus knygoje perskaičiau, kad paprastai dėvime tik 20 proc. savo spintos turinio. Turbūt neretai save pagauni „įsikandusią“ vieną švarkelį ir kelnes, nors spintoje pilna ir kitų drabužių. Priežasčių yra ne viena: visa kita atsibodo, visa kita per maži ar per dideli, kitų drabužių neturi su kuo derinti, tingi galvoti, ką rengtis, ir pan.
Kiekviena turi užduoti sau šį klausimą ir į jį pati atsakyti. Sveika atsidurti akistatoje su realiu savo spintos turiniu: ar tikrai jame nieko nėra, ar yra tik pavieniai daiktai, kuriems mirtinai reikia ko nors „į porą“, o gal yra daiktų perteklius, kur net šimtakojui užtektų batų, o drabužių – porai televizijos sezonų?
Stebėdama save, savo drauges, koleges, mamą, galų gale, nepažįstamas moteris parduotuvėse, supratau, kad prekės įsigijimas įvaro moterį į kampą: ji lyg ir džiaugiasi naujuoju pirkiniu, bet lygiai taip pat dažnai greta pasitenkinimo atsiranda ir nerimas: o prie ko ji jį dėvės? Ar tikrai tiks prie jos žaliojo sijono? O gal vis dėlto nereikėjo pirkti pigios palaidinės iš poliesterio?
Nemažai krizių ištinka net neatsivėrus spintos durų, dar tik pakeliui link jų. Kad taip neatsitiktų, yra keli receptai. Laikantis jų, nėra sudėtinga susiformuoti funkcionalią spintą, iš kurios ištraukus bet kurį daiktą, visada bus ką apsirengti.
PAŽINTIS
Drabužiai atspindi tai, kaip jautiesi. Nusirenk. Atsistok prieš veidrodį. Būk sąžininga. Niekas nevertina tavo silueto, tik tu pati. Išsirink gražiausias savo kūno vietas, kurias norėtum parodyti, ir tas, kurias mieliau laikytum paslėptas. Nuoširdžiai. Nuoširdžiai nužiūrėjusi ir susipažinusi su savo kūnu, visais jo pliusais ir minusais, daug užtikrinčiau jausiesi parduotuvėje, rinkdamasi perliukus į savo svajonių spintą.
Niekam, be tavęs, nerūpi tavo talijos vieta ar jos nebuvimas, neįdomus ir tavo krūtinės dydis ar kelių forma. Įsivertink. Susipažink. Susidraugauk. Štai šiam kūnui dabar pirksi naujus drabužius, derinsi jau turimus, ir jie gulės puikiai, o ne verš, smuks, nederės, klapsės, trumpins, storins.
DIDYSIS DARBAS
Reikės daug matuotis ir sąžiningai vertinti. Gali pati, gali su pagalba to, kuriuo pasitiki. Peržiūrėdama savo spintą ir matuodamasi drabužius, turi apsispręsti, kuriai kategorijai priklauso kiekvienas daiktas.
Sąžiningai sau atsakyk į šiuos klausimus: „ar aš graži su šiuo drabužiu?“ (galimi atitikmenys: „patraukli“, „seksuali“, „liekna“ ir t. t.), „ar man tinka / patinka šis drabužis?“, „ar jis parodo mano kūno privalumus ir paslepia trūkumus?“ Ir pagal tai juos dėk į skirtingas krūvas.
SPINTOS PERŽIŪROS GAIRĖS
Nepatinka / netinka – juos dedi į maišą ir padovanoji, parduodi, išmeti.
Abejoji – jei nesugalvoji nė vieno derinio, turi du kelius: arba surandi šiam drabužiui porą parduotuvėje (įtrauki jį į pirkinių sąrašą), tarkim, kelnėms – marškinius, švarkui – džinsus ir pan., arba jis keliauja į pirmąją krūvą, t. y. lauk iš namų.
Nelaikyk spintoje daiktų, kurie „galbūt bus madingi vėliau“ arba „po Kalėdų tikrai sulieknėsiu“. Tikrai nesulieknėsi radikaliai. Jei paskutinius pusę metų svoris nekito, jis ir nekis. O jei kis, tai laikinai, nebent radikaliai keisi valgymo ir sporto įpročius. Taigi ta proga prisikaupti drabužių nebūtina. Čia kaip su nėščiosios drabužiais – jų nori, bet reikia labai trumpai, o kai tenka vėl juos dėvėti, negali net į jų pusę pažiūrėti.
Tinka ir patinka – juos tiesiog išlygink, apžiūrėk, ar nereikia atnaujinti (pvz., nunešti palto į valyklą), ir, svarbiausia, ar turi su kuo juos dėvėti. Būtent derinimo problema ir sukuria iliuziją, kad nėra ko apsirengti.
Beveik OK, bet kažkas negerai (per platu, per ilga, pasenęs modelis (bet geras audinys) ir pan.). Labai slidi, plona linija ties išmetimo riba. Yra drabužių, kuriems kartais verta suteikti antrą galimybę: puikios vilnos platokas švarkas, odinis sijonas išplyšusiu užtrauktuku ar dar kas nors, ką dėvėtum, jei pavyktų pašalinti trūkumus. Net nuostabaus moherio megztinis gali prisikelti naujam gyvenimui, jei jo nemėgstamą spalvą pakeisi puikia ir tau tinkančia. Tokius daiktus geriausiai gelbėja siuvėjos, taisyklos, dažyklos ir geri patarimai.
Čia galima priskirti ir vintažinę močiutės suknelę, kurią reikia patrumpinti. Tikrai gali išgelbėti dalį šios krūvelės, pasinaudojusi sveiku protu ir atsižvelgusi į savo kūno proporcijas bei mados žurnalus. Idėjos kyla bendraujant, tad pasitarti su stilistu ar drauge – privalumas. Taip pat galima kopijuoti mados žurnalų idėjas.
SĄRAŠAS
Taigi susidariusi sąrašą, ko reikia, gali ramiai keliauti į parduotuves. Čia gula daiktai „į poras“ tiems drabužiams, kuriuos jau turi spintoje, bet neturi su kuo jų dėvėti. Taip pat keli drabužiai iš sezono naujienų, atsižvelgiant į tavo kūno formas ir gyvenimo būdą.
Prisirišdama prie, šiuo atveju, būtinų daiktų sąrašo, išvengsi spontaniško pirkimo (neabejoju, kad vis tiek parsineši bent 1 ar 2 daiktus ne iš sąrašo, nes „jie buvo nukainoti“ arba „juk ji tokia miela“, arba „nusprendžiau pabandyti ką nors naujo“). Be to, sutaupysi laiko ir pinigų ir, svarbiausia, pagaliau pradėsi dėvėti jau turimus drabužius.
Lengvas spintos turinys, kai neapsikrauni daiktais iš praeities ir puikiai pažįsti savo kūną, leidžia jaustis lengvai ir kasdien, ir kelionių metu. Tad to ir linkiu – nuolatinio lengvumo jausmo!
Daugiau Agnės tekstų: www.gilyte.lt.