LIUDVIKAS ANDRIULIS IR MEDEINA ČIJAUSKAITĖ: Pasaulis gerai, bet dabar pirmenybė – Lietuvoje


2019 03 25 | Inga Norkė

Jį vadina interneto chuliganu, nors žmogus tik aiškiai ir argumentuotai išsako savo nuomonę. Žinoma, bepigu jam viską drėbti taip, kaip yra iš tikrųjų. Liudvikas Andriulis jau daug metų neturi verslo santykių su Lietuva. Belgijoje įkurtos telekomunikacijų įmonės, kurios dalininku Liudvikas neseniai tapo, klientai yra išsimėtę po visą pasaulį. Lietuvoje – namai, mylima moteris Medeina ir Liudviko vaikai iš buvusios santuokos.

Nors L. Andriulis yra bene daugiausiai darbo reikalais Lietuvoje keliaujantis žmogus (100-150 skrydžių per metus) ir kone kiekviena jo darbo savaitė yra praleidžiama svetur (200 dienų per metus ne namie), keliauti ir pažinti tolimus kraštus jis mėgsta tik kartu su ja – Medeina Čijauskaite.

Medeina kartu su sese Austėja (Landsbergiene – aut. past.) vaikystėje ir jaunystėje kiekvieną vasarą leisdavo svetur, kur mokėsi kalbų ir plėtė savo akiratį gyvendamos užsieniečių šeimose. To pasekoje šiandien Medeina yra išsilavinusi, aštraus proto komunikacijos specialistė, po studijų užsienyje į Lietuvą grįžusi pagal „Kurk Lietuvai“ programą ir kelis metus dirbusi valstybiniame sektoriuje. Vieno projekto metu jiedu su Liudviku ir susipažino, ėmė kalbėtis ir iki šiol negali nustoti. Jiems taip įdomu vienas su kitu. Man irgi labai įdomu su jais kalbėtis, ypač apie keliones – tai pokalbis su kone pusę pasaulio aplankiusia pora.

 

Tokijas, atrodo, toks pats didmiestis kaip Honkongas, tačiau pabuvęs ten ilgiau supranti, kad atsidūrei tarp marsiečių.

 

Pirmajai pažinčiai trumpai – kokie buvote prieš 10 metų? Ir dabar?

Liudvikas: prieš 10 metų buvau šviežias emigrantas, tik persikraustęs gyventi ir dirbti į Belgiją. Buvau truputį plonesnis ir su akiniais.

Medeina: o aš tada buvau žurnalistikos studentė, kuri tikėjosi pabaigusi studijas dirbti CNN, o vėliau emigruoti į Australiją.

Liudvikas: na, o dabar mūsų abiejų gyvenimas sukasi apie tris banginius: šeimą, darbą ir… „Facebook“ (juokiasi).

Judu gyvenate tarp užsienio ir Lietuvos, tiksliau sakant, alga – vakarietiška, o namai – Vilniuje. Kaip pavyko pasiekti tokį puikų balansą?

Liudvikas: abu esame pargrįžę emigrantai. Tiesa, aš likau dirbti Belgijoje, todėl Lietuvoje neturiu jokių verslo interesų. Grįžęs savaitgaliui čia tik ilsiuosi. Kaip to pavyko pasiekti? Pirmiausia, norintiems panašaus scenarijaus rekomenduoju pagyventi ir padirbėti užsienyje (šypsosi).

Liudvikai, kuo Vilnius geresnis už Briuselį?

Liudvikas: gyvenimo kokybė Vilniuje yra nepalyginamai geresnė. Čia nėra kamščių, taip pat kur kas saugiau ir patogiau gyventi. Galų gale net parduotuvės ilgiau dirba. O Briuselyje sekmadienį 19 val. nieko nebenusipirksi. Tiesa, tas miestas turi vieną didelį privalumą – labai gerai išvystytą gastronomiją. Briuselyje yra vieni geriausių restoranų pasaulyje. Mudu su Medeina kartais skrendame ten tik pavalgyti. Tiesa, klimatas blogas ir ten, ir ten (juokiasi).

Ar yra tokia šalis, kurioje dar norėtumėte pagyventi?

Liudvikas: aš galvoju apie senatvę Filipinuose. Kodėl? Todėl, kad ten rojus. Gamtos prasme tai yra gražiausia šalis Azijoje. Tiesa, nedidelis trūkumas – Filipinai – krikščioniška šalis, o tai reiškia šiek tiek didesnį nusikalstamumą negu budistiniuose kraštuose.

Medeina: o aš norėčiau pagyventi Amerikoje (Liudvikas pritaria kaip dar vienam variantui – aut. past.). Kur nors giliai žemyne, pavyzdžiui, Teksase, kur daug žirgų, mažai žmonių.

Liudvikas: faktas tas, kad vienu ar kitu atveju ateityje gyvensime kaime.

Kas judu apskritai sieja, be meilės ir bendrų tikslų?

Liudvikas: meilė žodžiui, tiek rašytam, tiek sakytam. Mudu labai mėgstame kalbėtis. Man patinka, kaip Medeina mąsto, įdomu jos klausytis. Aš myliu ausimis ir man labai svarbu, kaip moteris kalba ir juokiasi. Taip pat mus sieja aistra kelionėms.

Apie tai ir pakalbėkime. Kiek šalių esate aplankę?

Liudvikas: apie 75. Daug tokių keistesnių šalių kaip Bahreinas, Kataras, Kongas, Zambija ir pan., kur šiaip žmogus neužklystum, esu aplankęs darbo reikalais. Apskritai, kasmet man tenka skristi nuo 100 iki 150 kartų, ir tikrai ne tik Belgija–Lietuva maršrutu.

O kuri kelionė įsiminė labiausiai?

Liudvikas: Indija ir Japonija. Abi šalys – visai kitas pasaulis. Tarkime, Tokijas, atrodo, toks pats didmiestis kaip Honkongas, tačiau pabuvęs ten ilgiau supranti, kad atsidūrei tarp marsiečių. Ten ir keliavau, ir turėjau darbo reikalų, tad galiu pasakyti tik tiek – biznio Japonijoje nepadarėme.

 

 

Medeina: iš mano solo kelionių man labiausiai įsiminė Sirija. Važiavau ten dėl savo baigiamojo darbo. Užklausiau informacijos apie ištvermės žirgus, o vieni sirai mane tiesiog pasikvietė viską papasakoti ir aprodyti gyvai. Mano šeima pakraipė galva, bet išleido. Tai buvo visai kitokia Sirija negu dabar. Dar spėjau pamatyti jau nebesančius miestus: Alepą ir Palmyrą. O viena keisčiausių patirčių – kalnuose man leido pašaudyti į plastikinius butelius. Gana siurrealus prisiminimas.

 

 

 

 

Karibai yra labai pervertinti.  Tikrasis rojus žemėje yra Filipinuose, Maldyvuose ir Seišeliuose.

 

Medeina: Indijoje, nors ir esame daug visko matę, tiek emocijų nebuvome patyrę niekur kitur. Ten ant kiekvieno posūkio stengiesi nenumirti. Tik žiūrėk, kad tavęs kas nors nenutrenktų: karučiai, karvės, mašinos, autobusai, rikšos ir t. t. Grįžęs į viešbutį nuo viso to chaoso gatvėse netgi imi drebėti.

Liudvikas: man visam gyvenimui atmintyje išliks Varanasis. Mirusieji ten kremuojami Gangos krantuose. Sudeginti palaikai sumetami į upę. Neturtinguosius, kurie neturi pinigų kremacijai, ne degina, o kūną įmeta į Gangą. Taip pat nekremuoja kai kurių mirusiųjų kategorijų – netekėjusių merginų, nėščiųjų, vaikų – jų kūnus irgi nedegintus meta į upę. Pagal hinduistų doktriną mirtis Gangos krante išlaisvina sielą iš reinkarnacijos ciklo.

Kuri kryptis vis dėlto nuvylė labiausiai?

Liudvikas: Mauricijus ir Karibai. Šiaip jau apskritai Karibai yra labai pervertinti. Ten nėra nieko, dėl ko verta tiek trenktis. Salos viena už kitą baisesnės. Tikrasis rojus žemėje yra Filipinuose, Maldyvuose ir Seišeliuose. Skirtumas tas, kad pastarosios dvi kryptys yra gana limituotos (ypač jei ne nardai), o Filipinų grožis neišsemiamas.

 

Kaip jums patinka keliauti?

Medeina: kai kuriems žmonėms turbūt būtų baisu keliauti taip, kaip mėgstame.

Liudvikas: o man baisiausia yra su daug šeimų važiuoti slidinėti. Labai nemėgstu kolūkyje derintis prie kitų. O jeigu dar kelionė automobiliu… Aš daugiausia iki Nidos galiu nuvažiuoti (juokiasi).

Medeina: mes labai kruopščiai susiplanuojame keliones. Liudvikas užsiima logistika – jis viską suplanuoja taip, kad kuo mažiau laiko reikėtų sugaišti nefainose vietose, sudėlioja visus tvarkaraščius ir paduoda kelionės griaučius man. O aš jau visa tai apdėlioju pramogomis, dėmesio vertais restoranais ir viešbučiais. Viešbučiai yra mūsų silpnybė.

Liudvikas: kolekcionuojame istorinius viešbučius. Tai yra patirtis, kuri man yra kur kas svarbesnė už vardines šmutkes ar pan. dalykus. Man negaila viešbučiui išleisti 500 eurų už naktį, bet vardiniam drabužiui gaila.

Kurios nakvynės istoriniuose viešbučiuose įsiminė labiausiai?

Liudvikas: Singapūre visiems rekomenduoju „Fullerton“ – apie šį viešbutį netgi yra pastatytas dokumentinis filmas. Jis yra senajame pašto ir telegrafo pastate. Bankoke teko gyventi „Mandarin Oriental“, kuris buvo atidarytas dar 1876 metais.

 

Karibai yra labai pervertinti. Ten nėra nieko, dėl ko verta tiek trenktis. Salos viena už kitą baisesnės. Tikrasis rojus žemėje yra Filipinuose, Maldyvuose ir Seišeliuose.

 

Medeina: Salvadore gyvenome viešbutyje, kuris yra įsikūręs buvusiame vienuolyne. Ten išlaikyta autentika, kurioje ilgai nesinori būti, bet praleisti vieną ar porą naktų ten tikrai verta. Dar labai įsiminė viešbutis prie Dubajaus „The Ritz-Carlton Ras Al Khaimah, Al Wadi Desert“, esantis viduryje dykumos.

Liudvikas: viduryje nieko pastatytas viešbutis, kuriame yra viskas, ko reikia. O šiaip tai ten šeichai laiko savo nujodinėtus, į pensiją paleistus žirgus. Medeinai teko pajodinėti ant vieno tokio žirgo, kuris kadaise kainavo 1,5 mln. dolerių.

Medeina: apskritai tai buvo tobulos atostogos, nors buvome sudvejoję, ar turėtume važiuoti, nes Liudvikas bilietus į Dubajų nupirko… vasarai. Tai jau skamba kaip savižudybė. Vasarą ten +50 ir tai yra gyvybei pavojinga temperatūra. Be to, paaiškėjo, kad tuo metu ten – ramadanas. Vis dėlto nusprendėme važiuoti ir iškart mauti iš Dubajaus į dykumą, į tą nuostabų viešbutį.

Ir tai buvo geriausios atostogos – esant +50 temperatūrai dykumoje?

Medeina: jei ne geriausios, tai vienos geriausių! Pasėdi lauke, pamėtai ledukų į baseiną, kurio temperatūra aukštesnė nei kūno, paplaukioji, šiek tiek pavemi ir toliau sėdi.

Liudvikas: dar Medeina sugebėjo tame karštyje pajodinėti, o aš pasiklysti dykumoje. Tik išėjau iš vilos ir po dešimt minučių pasiklydau (juokiasi). Nieko, rado, grįžęs pavėmiau ir viskas gerai.

Ar judu visuomet keliaujate kartu?

Liudvikas: taip, nebent tai yra mano darbas. Turbūt Lietuvoje esu vienas daugiausia darbo reikalais keliaujantis žmogus. Pernai turėjau problemų dėl kojos, tad suskaičiavau tik 100 skrydžių. Paprastai per metus tenka skristi apie 150 kartų. Išeina, kad apie 200 dienų per metus keliauju.

Ar tai nekenkia jūsų santykiams?

Medeina: ne, netgi į naudą. Jis kiekvieną savaitę antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį nebūna Lietuvoje. Tačiau visada grįžta savaitgaliui ir būna kokias 3 dienas per savaitę su manimi ir sūnumis.

Liudvikai, kur tau tenka keliauti ne tik savo malonumui, bet ir dėl darbų?

Mano profesinis gyvenimas seka mano klientus. Buvo Lenkijos periodas. Tuomet labai ilgai ir dažnai skraidžiau į Italiją. Tada – Izraelis, Omanas, Brazilija, Filipinai, Kenija… Kai dirbu su ta šalimi, skrendu ten kiekvieną savaitę. Netgi į tolimuosius Filipinus ir Keniją skrisdavau keturioms dienoms ir kiekvieną savaitgalį grįždavau namo į Lietuvą.

Nejaugi niekada nebuvo pagundos likti ramiam savaitgaliui po palme?

Liudvikas: be Medeinos ir vaikų man nepatinka ilsėtis. Atskiriu darbo keliones nuo asmeninio gyvenimo.

Kuriose šalyse labiausiai patiko darbuotis?

Liudvikas: Filipinai ir Kenija vaizdų ir svetingumo prasme yra geriausios. Filipinuose buvau gal kokius 20–30 kartų, Kenijoje – irgi apie 30.

O štai Italija, konkrečiai, Milanas man – bjauriausia kryptis. Atrodo, kad tave kiekviename žingsnyje nori apgauti. Užtat žaviuosi Lenkija. Tai – fantastiška šalis. Pirmiausia dėl savo pažangos – jų ekonominiai pasiekimai yra labai aukšti. O ir dirbti ten buvo paprasta – lenkai iš esmės tie patys lietuviai, tik kalba kita kalba (juokiasi).

 

kolekcionuojame istorinius viešbučius. Tai yra patirtis, kuri man yra kur kas svarbesnė už vardines šmutkes ar pan. dalykus.

 

Kur nusimato kita jūsų kelionė kartu?

Liudvikas: pirkdamas kelionę už savo pinigus visada stengiuosi nenutolti nuo pusiaujo per daugiau nei 1 000 km. Esu atogrąžų žmogus. Tad netrukus iškeliaujame į Kolumbiją, o paskui – į Kostą Riką.

Internete judu, ypač Liudviką, žino dėl turimos nuomonės beveik apie viską.

Liudvikas: manau, visi turi nuomonę apie viską, tačiau nesako, nedrįsta ar nemoka jos užrašyti. Be to, aš esu tinkamoje pozicijoje – Lietuvoje neturiu nei verslo, nei politinių interesų, tad galiu „Facebook“ ir žiniasklaidoje rašyti tai, ką noriu.

Medeina: mūsų tauta labai vertina kuklumą, santūrumą ir solidumą. Šios frazės yra labai dažnai vartojamos apibūdinant gerą lietuvį, ypač moterį. O jeigu išeini iš šių rėmų, tampi kaip Liudvikas – interneto chuliganu. Tačiau jis tik drąsiai ir aiškiai išreiškia savo nuomonę. Manau, visi turėtume atsikratyti veidmainystės ir išsilaisvinti iš to primestinio lūkesčio būti santūriam ir solidžiam.

Liudvikai, tai pokalbio pabaigoje trumpas interaktyvas – sakau žodį, o tu – savo nuomonę. Krepšinis.

Liudvikas: kaip sportui – neturiu priekaištų. Užtat apie fanatiškus sirgalius galvoju visai ką kita. Sirgaliai išverstais alaus pilvais, su vėliavėlėmis, išzubrinę visą krepšinio klubo statistiką ir sekiojantys paskui sportininkus yra visiški d***.

Santuoka.

Liudvikas: santuoka yra pats rimčiausias įsipareigojimas ir labai stiprus sandoris, todėl turi būti dokumentuojamas. Nemanau, kad tai yra nebemadingas konceptas. Užtat lietuviškas supratimas, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters, yra tikrai pasenęs.

Niujorkas.

Liudvikas: šis miestas visus kitus didmiesčius lenkia ir labai stipriai. Tai yra visų miestų suma. Pasaulio sostinė. Nei Tokijas iš naujųjų, nei Roma iš senųjų neprilygsta Niujorkui. O Londonas, palyginus su juo, iš viso yra priemiestis.

Feminizmas.

Liudvikas: Medeina ir aš esame feministai. Tikime lygiomis teisėmis visiems be išimties. Na, išskyrus durnius (juokiasi). O Lietuvoje kaip tik jiems ir yra didžiausia tolerancija.

Emigrantai.

Liudvikas: labai gerbiu emigrantus. Emigrantai yra gerokai kietesni už daugumą likusių, jie patys aktyviausi, mobiliausi, jie pirmieji pauostė orą, pajuto globalizacijos kvapą ir naudą bei eksportavosi. Patys kiečiausi – tie, kurie dar iki ES emigravo, nelegaliai – keliu kepurę. Neabejoju, kad ta grupė emigrantų yra pasiekusi daugiausia.

Pinigai.

Liudvikas: „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius yra pasakęs, kad pinigai yra konservuotas laikas, ir aš negaliu su juo nesutikti. Turėdamas pinigų gali pirkti kitų žmonių laiką, o savo taupyti. Pavyzdžiui, ne pats plauni automobilį, o kažkas kitas. Taigi kuo daugiau pinigų, tuo gyvenimas yra laisvesnis. Pats dar nesu užsikonservavęs pakankamai laiko, nes nesu taupus. Labai daug pinigų išleidžiu kelionėms. Man viena didžiausių baimių yra ta, kad šiame pasaulyje nespėsiu visko pamatyti.

 

GALERIJA