Ji yra magiška moteris. Ta, kuri skleidžia išmintį ir yra energiškai stipri. Kaip sakoma, sena siela jauname kūne. Tokia man pasirodė Leonora Blekaitytė – rašytoja ir asmeninių pokyčių trenerė, gyvenanti legendomis apipintoje Ibisos saloje.
Abi keliaudamos po pasaulį laiko radome susitikti tik virtualiai. Skirtinguose kraštuose susėdusios prie savo kompiuterio ekranų susitinkame mojuodamos į kamerą. Tai buvo ilgos kelios valandos šnekų. Leonoros gyvenimo kelias mane gal dvidešimt kartų per tą laiką įkvėpė pokyčiams, kurių bijau.
O savo dialogą pradėjome nuo per pasaulį praūžusio 10 metų iššūkio, kurio metu žmonės į socialinius tinklus dėjo savo nuotraukas prieš 10 metų ir dabar. Tik mes be nuotraukų, o su daug istorijų.
Leonora, kaip pasikeitei pe
r dešimt metų?
Prieš 10 metų buvau klestinti verslininkė, turėjau talentų agentūrą ir bendradarbiavimo sutartis septyniuose pasaulio miestuose: Majamyje, Kanuose, Ibisoje ir t. t.
Kaip būdama dvidešimt kelerių metų viso to pasiekei?
Tiesiog įkvėpta savo istorijos supratau, kad noriu padėti kitiems. Mano tikslas buvo paskatinti žmones daryti tai, ką jie iš tiesų nori.
Kokia tavo istorija tuomet?
Mokiausi teisę, tačiau man visą gyvenimą patiko šokti. Vaikystėje tuo užsiimti rimčiau nebuvo galimybių – augau labai mažame miestelyje. Tad galiausiai tik studijuodama dėl savo užsispyrimo patekau į didžiąją sceną. Perėjusi atrankas tapau vieno iš didžiausių pasaulio klubų „Amnesia“ šokėja. Tai buvo prieš 15 metų, tad galite įsivaizduoti, kas vyko grįžus į Lietuvą. Žmonės mane ėmė kritikuoti, kaip būdama teisininke galiu šokti klube!
Nors tai buvo prieš 15 metų, manau, ir dabar susidurtum su tokiu ribotu mąstymu.
Jau tada norėjau pakeisti šį požiūrį. Esu dėkinga visatai, kad, be kritikos, gavau ir daug palaikymo. Supratau, kad ne viena aš noriu atskleisti daugiau savo spalvų bei talentų. Jei esi gydytoja, tai nereiškia, kad negali dainuoti, o jei teisininkė – kad negali šokti! Taigi įkūriau talentų agentūrą. Man buvo 22-eji.
Ir viskas ėjosi tiesiog kaip per sviestą?
Žinok, panašiai! Jauni žmonės pradėjo keisti savo pasaulį nepriklausomai nuo tėvų nuomonės ar karjeros. Juk dažnai vaikai, augę, tarkime, gydytojų šeimoje, irgi tampa gydytojais. O ar tikrai jie to nori?
Taigi visa ši veikla atsirado iš asmeninės patirties. Taip pat iš aistros padėti žmonėms atskleisti jų talentus ir išbandyti naujas gyvenimo siunčiamas galimybes. Apie pinigus tuo metu nė negalvojau. Nors grįžtant prie 10 metų iššūkio, būdama 25 metų jau buvau klestinti verslininkė, vedžiau internetinę TV laidą Ibisoje, dalyvavau muzikiniuose užsienio projektuose ir labai daug keliavau.
Kodėl nebeliko šios talentų agentūros? Kur tave nubloškė gyvenimas?
Labai greitai tapau savo veiklos įkaite. Pildydama savo svajonę, susikūriau kalėjimą – darbų tik daugėjo, o laiko sau – nebe. Jau tada žinojau, kad iš veiklos, kuri nebemotyvuoja, atsiranda depresija, energijos trūkumas, ligos. Tuo metu dar nežinojau, kaip tai pakeisti, bet buvau tikra, kad reikia kardinaliai pakeisti aplinką. Atsikėlusi vieną rytą ir niekaip negalėdama pamiršti tos nakties sapno, pajutau, kad turiu keliauti į Niujorką. Taigi nusipirkau bilietą.
Taip paprastai nusprendei kraustytis į JAV?
Mes dažnai bijome eiti į nežinomybę, bet bėda ta, kad bet koks tvirtas įsivaizdavimas, jog žinome ar kontroliuojame savo gyvenimą 100 proc., skatina stagnaciją ir limituoja galimybes bei potencialą.
Galiu drąsiai teigti, kad vienaip ar kitaip, jei norėsime kažką keisti (gyvenimo būdą, piniginį klausimą, santykių ar verslo), turėsime išmokti rizikuoti ir dažnai išeiti už įsitikinimų ribų. O tai yra nežinomybė.
Ką tau davė Niujorkas?
Būdama ten ir trumpam grįžusi į Lietuvą pradėjau mažinti verslo apimtis, nutraukinėti sutartis ir eiti to, ko tada dar pati nežinojau, link. Iš esmės į JAV išvykau dirbti su savo ego. Tai buvo sąmoningas sprendimas. Supratau, kad norėdama keisti gyvenimą pirmiausia turiu pakeisti save, t. y. atsiverti naujomis spalvomis.
Ar šis virsmas buvo sunkus?
Buvo labai sunku. Apskritai etapas Niujorke buvo vienas sudėtingiausių mano gyvenime – tiek finansiškai, tiek energiškai. Tačiau vidinis tikėjimas, drąsa ir pasitikėjimas padėjo išsilaikyti.
Sutikdama naujų žmonių pasakojau ne apie tai, ką nuveikiau gyvenime, o apie tai, ką veikiu dabar. O tai buvo „nieko“. Taip pat nieko tame mieste nepažinojau. Tad mano darbas su savimi ir susidėjo iš to, kad mokiausi priimti, jog Niujorke buvau niekas. Buvo sunku, bet verta.
Ar nebuvo noro grįžti atgal į savo 
sėkmingą gyvenimą Ibisoje ir Lietuvoje?
Buvo akimirkų, kai nesupratau, kodėl save taip kankinu. Pavyzdžiui, buvo dienų, kai neturėjau kur gyventi, neturėjau darbo ir nežinojau, kada jį turėsiu. Tikrai buvo minčių grįžti į Lietuvą ar Ibisą. Tačiau vienas vakaras pakeitė viską.
Kas įvyko? Skamba kaip holivudinio filmo kulminacija…
Panašiai (juokiasi). Mus su drauge jau metė iš vieno buto, nes vėlavome susimokėti nuomą. Neturėjome, kur eiti, o draugė dar ir ėmė karščiuoti. Taigi išėjau ieškoti, kur galėtume tą vakarą prisiglausti. Pažadėjau grįžti su geromis naujienomis.
GALERIJA:
