Kauniečiui Danieliui Narauskui – vos 25-eri, tačiau jis leidosi į tokius nuotykius, kurių ir dažnas patyręs keliautojas nepabūgtų. Prieš trejus metus ant riedlentės nuvažiavęs 3 500 km Amerikoje, šią vasarą jis grįžo iš sau mesto iššūkio – prabėgo 1 500 km skresai Aliaskos, tame tarpe ir pavojingiausiu keliu Dalton Highway iki pat, kaip pats sako, pasaulio krašto, kur plyti absoliuti dykynė ir kone nėra gyvybės.
Su Danieliumi susitikome netrukus jam grįžus iš Aliaskos gilumos, kur žengia tik vienetai. Ir dar visiškai vienas, tik savo kojomis, partnerystėje su gamta ir sukaupta valia.
Kas tau šovė į galvą, kad nusprendei nubėgti 1 500 km Aliaskoje?
Buvau stipriai motyvuotas Casey’io filmuko „Do what you can’t do“. Pažiūrėjęs jį supratau, kad norėdamas judėti pirmyn turi stengtis iš visų jėgų ir daryti dalykus, kurių įprastai nesiimtum.
Tad ne pats bėgimas buvo tikslas, o senų įpročių panaikinimas dėl geresnio gyvenimo (šypsosi). Bėgau užmušti senojo savęs. Viskas tik dėl laimės. Nė dėl skaičių ar rekordų.
Kodėl bėgai, o ne, tarkime, važiavai dviračiu ar pan.?
Kurį laiką praktikavau grūdinimąsi šaltame klimate, įskaitant Wimo Hofo metodą, šaltą dušą, bėgiojimą šaltyje. Galiausiai ėmiau bėgioti su marškinėliais ir šortais esant 12 laipsnių šalčio. Tuomet ir kilo idėja, kad esu pasiruošęs kažkam daugiau. Be to, mane visada traukė Amerika. Esu ją apkeliavęs ant riedlentės, tačiau Aliaskoje taip ir nebuvau. O tai juk didžiausia ir šalčiausia JAV valstija! Šalta, atoku, pavojinga – pats tas, ko norėjosi (šypsosi).
Tai ar nebuvo baisu vienam leistis į laukinės gamtos valdomą Aliaską?
Labai daug žmonių man sakė nevažiuoti, nes ten mirsiu. Bauginimus girdėjau kone kasdien. Galiausiai ėmiau prastai miegoti galvodamas, kad gal išties nereikėtų važiuoti…
Daugiausia visi gąsdino dėl meškų, kurios puola žmones. Tačiau suvokiau, kad Aliaskoje nebeturėsiu kur dėtis, negalėsiu taip paprastai grįžti namo, todėl turėsiu sukaupti visas jėgas, tiek fizines, tiek psichologines, ir įveikti savo tikslą.
Vis tik išvažiavai. Ir kaip – ar baisu būti vienam atokiai nuo civilizacijos?
Aišku! Tačiau baimė – geras dalykas. Jau kelionės pradžioje pamačiau 6 meškas. Nors jos ir buvo toli, sakoma, kad, jeigu gali identifikuoti, jog tai – meška, jau esi per arti.
Po keturių dienų bėgimo už kiek daugiau nei 100 m susidūriau su trimis grizliais. Mama su dviem vaikais. Pavasarį. Realiai blogiausia situacija. Jie ieškojo maisto ir buvo alkani, nes neseniai atsibudo. Nežinojau, ką daryti, nes bėgti negali – tave suvoks kaip objektą, lobį, taikinį. Tada tiesiog ėjau. Jos sekė mano kryptimi. Apie 40 minučių išgyvenau didžiulę įtampą. Tačiau tada išgyvenau labai svarbų lūžį – jei mirčiau čia ir dabar, bent jau jaučiausi ramus ir darnus su savimi.
Koks buvo tavo režimas? Kad bėgtum 46 dienas, reikia labai daug savidisciplinos…
Kasdien bėgau po 35–45 km. Išties šis krūvis man buvo kiek per didelis. Supratau, kad nesu iki galo pasiruošęs. Tačiau trauktis neturėjau kur. Vis dėlto režimą kiek pakoregavo pertemptos sausgyslės – negalėjau net paeiti. Teko padaryti pertrauką ir po kelių dienų bėgau toliau.
O kur nakvodavai?
Daugiausia palapinėje. Tačiau iki Aliaskos vidurio dar buvo įvairių miestelių. Tad kartais apsistodavau pas geranoriškus jų gyventojus. Tačiau apie 60 proc. antros kelionės dalies kelyje nebuvo išvis jokių žmonių. Sutikdavau tik vieną kitą miškuose dirbantį žmogų, tačiau toje dalyje niekas nebegyveno.
Ir koks jausmas miegoti palapinėje viduryje Aliaskos?
Pirmas dvi savaites jaučiau nerimą. Girdėdavau ir reaguodavau į visus garsus aplink palapinę. Tačiau vietiniai sakė, kad net neišgirsčiau, jei meška priartėtų prie palapinės – jų pėdutės minkštos ir jos vaikšto labai tyliai.
Galiausiai praleidęs ten daugiau laiko supratau, kad Aliaska yra meškų namai. Jas reikia gerbti. Nereikia bijoti. Tiesiog paisyti jų taisyklių. Pavyzdžiui, nevalgyti bet kur, nes jos suseka kvapą. Nemaitinti meškų, nes tada jos tik dar labiau veršis į žmonių teritorijas. Beje, reindžeriai, sužinoję apie pamaitintą mešką, ją nušauna. Taip daroma dėl visos bendruomenės saugumo.
Ar nesijautei vienišas?
Kai prieš trejus metus riedlente važiavau per Ameriką, jaučiausi kur kas vienišesnis, nors sutikdavau kur kas daugiau naujų žmonių nei dabar. Kartu su manimi Aliaskoje visada buvo gamta, gyvūnai, paukščiai. Man atrodo, palikau labai didelę dalį savęs tame krašte.
Kokia buvo paskutinė bėgimo diena?
Šios kelionės lūžis įvyko paskutinę dieną. Tądien prabėgau 61 km. Nemaniau, kad tai yra įmanoma. Pasiekiau tranzo būseną. Bėgdamas jau mačiau dievus ir dvasias (juokiasi). Paskutiniai kilometrai buvo šaltyje ir vėjyje, o aplink – rūkas ir dykynė. Jokios žalumos. Po šitos dalies pamatyti medžius man buvo šokas. Kone verkiau.
Kur pabaigei savo bėgimą?
Deadhorse. Ten baigiasi pasaulis. Beje, tuo metu tame krašte buvo baltosios naktys ir visą parą šviesu.
Ir kas laukė toliau, atsidūrus pasaulio krašte?
Iš ten turėjau nusigauti iki Ferbankso, kuris yra už 800 km. Iš ten turėjau bilietą į Čikagą. Maniau, nutranzuosiu. Tačiau per 9 valandas manęs niekas nepaėmė. Sustodavo žmonės, duodavo maisto, saldainių, bet niekas nevažiavo į tą pusę. Per tas laukimo valandas ratu pravaikščiojau dar 16,5 km, kad nesušalčiau. Galiausiai sutikau vietinius, kurie man padovanojo savo „mylių“, kad netranzuočiau, o nuskrisčiau iki tikslo. Realiai per 3 valandas perskridau tą dalį, kurią savo kojomis įveikiau per 25 dienas. Apėmė įdomus jausmas.
Beje, kai Deadhorse atėjau į skrydžio registraciją, apie mane ten jau žinojo. Fotografavosi su manimi. Šis avantiūristinis bėgimas Aliaskoje perėjo iš lūpų į lūpas (šypsosi).
Ar buvo nemalonių pakeleivių?
Ne, nemalonių situacijų išvengiau. Tiesa, bėgimo pradžioje manęs tarsi pagąsdinant vos nenutrenkė. Tačiau pamanevravo ir nuvažiavo. Daugiau nieko panašaus nepasitaikė. Daugiausia žmonės sustodavo, klausdavo, ką čia sumąsčiau, duodavo maisto, atsigerti. O buvo ir kokios trys dienos, kai nesutikau nė vienos gyvybės. Prabuvau visiškoje tyloje.
Kaip pasikeitei po šios kelionės?
Pirmiausia pakeičiau požiūrį į mirtį. Man mirtis nebėra tokia baisi kaip anksčiau. Jei yra situacija, kai jaučiuosi nesaugiai dėl gyvybės, dabar galvoju paprasčiau – jei mano gyvenimui reikia pasibaigti dabar, tegul ir baigiasi.
Taip pat mažiau bijau daryti tai, ką noriu. Daugiau sakau, ką galvoju. Nebebijau žmonių paklausti, jei man kas nors rūpi ar ko nors reikia. Atsirado daugiau meilės sau.
Beje, supratau, kad apskritai žmonės per mažai klausia. Geriau renkasi likti nežinioje, nei paklausti. O patirtis rodo, kad paklausus dažniausiai atsakoma.
Galiausiai dar trumpai papasakok apie savo senesnį nuotykį – leistis riedlente per Ameriką? Kaip? Kodėl?
Tai buvo savęs išbandymas. Man buvo 21-eri ir norėjau tą laiką kažkaip įprasminti. Troškau konkrečių gyvenimiškų patirčių. Vieną dieną pabandžiau važiuoti riedlente, kitą jau leidausi į kelionę per valstijas. Keliavau beveik neturėdamas nei pinigų, nei solo keliavimo patirties, o ir važiuoti riedlente deramai nemokėjau. Tad daugiausia važiavau senaisiais keliais, kurie yra ne tokie apkrauti kaip naujosios autostrados.
Per kiek laiko įveikei Ameriką ant riedlentės?
Keliavau nuo San Fransisko iki Niujorko. Kelionė užtruko kiek daugiau nei 60 dienų. Nuriedėjau 3 500 km. Daugiau nei 75 proc. JAV įveikiau stovėdamas ant lentos. Tačiau buvo kelių, kur policija neleido važiuoti, tad tekdavo patranzuoti.
Kokie pavojai tykojo Amerikoje – ji juk tokia didelė, tokia įvairi ir vietomis tikrai pavojinga?
Aliaskoje daugiausia baimės kėlė meškos, o kitose JAV valstijose pavojingiausi yra žmonės. Teko sutikti daug žmonių. Vieni jų buvo draugiški. Kiti – mažiau. Buvo narkomanų – Amerikos regionuose jų tikrai gana daug. Buvo kiek išprotėjusių žmonių, bipolinių. Buvo policija, kuri į mane nutaikė ginklus, nes manė, kad aš irgi turiu šautuvą. Tačiau greitai atsipalaidavo, nes pamatė, kad ten gitara. Buvo visko (šypsosi).
Panašu, kad dar ir bus visko. Ar jau metei sau naują iššūkį?
Kol kas dar reflektuoju apie tai, ko išmokau Aliaskoje. Apie tai rašau knygą (šypsosi).
–
GALERIJA
