Pirmąją šių metų žiemos dieną aktorius ir vienintelio profesionalaus improvizacijos teatro Lietuvoje „Kitas kampas“ įkūrėjas bei vadovas Audrius Bružas atšventė 40-metį. Šio išskirtinio pokalbio metu jis prisipažįsta, kad nėra kada „kriziuoti“. Audrius visada yra kupinas idėjų ir veiklos. Visai neseniai jis sukūrė vaidmenį naujausiame režisieriaus Tado Vidmanto filme „Pats sau milijonierius“, ketina įkurti „fizinį“ „Kito kampo“ teatrą, labai daug keliauja ir šiuos metus ruošiasi pabaigti neeiline švente.
Ar tau keturiasdešimtmetis turi kokią nors reikšmę?
Turi. Pagaliau noriu atšvęsti ir paleisti fejerverką. Gal netiesiogine prasme (juokiasi), bet tikrai noriu paminėti šį savo amžių.
Kokią didžiausią pamoką išmokai per savo 40 metų?
Kai atsiranda vaikų, stipriai pasikeičia mąstymas. Ypač apie tai, ką veiki gyvenime ir ką transliuoji aplinkai. Galutinai tas suvokimas atėjo, kai sūnus pradėjo kalbėti mano tekstais. Supratau, kokia galinga įrašų dėžė yra vaikai.
Taigi pradėjau atidžiau analizuoti savo elgseną, atsirinkti, ką transliuoju į išorę, ir daug geriau pastebėti, kokią įrašų kolekciją į mane įrašė mano tėvai ir buvusios patirtys. Pavyzdžiui, mama man visada sakydavo: „Ką norėsi, tą ir turėsi.“ Manau, man tai įsirašė labai aiškiai – labai daug turiu, ko norėjau (juokiasi).
O kokie pokyčiai įvyko per tuos metus?
Su amžiumi atsirado daugiau sąmoningumo ir pragmatizmo. Labai paveikus pokytis, kuris padarė galingą reviziją asmeninių vertybių sistemoje, – skyrybos su Šorena, mano vaiko mama. Labai mylėjau šią moterį. Kai vedžiau, galvojau, kad visą gyvenimą praleisime kartu. Išsiskyrėme ne mano iniciatyva. Tačiau tai atsitiko ir šis pokytis davė didžiulę pamoką.
Ar esi išgyvenęs vidurio amžiaus krizę?
Manau, visos krizės yra žmogaus nugyvento gyvenimo etapo revizija arba tam tikras pasimetimas stovint sankryžoje ir nežinant, kurį kelią rinktis. Krizės metu dažniausiai joks kelias nesirenkamas, greičiausiai tiesiog trypčiojama vietoje prie daugybės kelių pasirinkimo. Man kažkaip visada pavyko (ir džiaugiuosi, kad vis dar pavyksta) save realizuoti ir nebuvo kada „kriziuoti“ (juokiasi).
Aišku, džiaugiuosi, kad dar nekviečia vaidinti tėvų ar senelių (juokiasi). Ir kai kalbuosi su jaunesnėmis merginomis, jos į mane žiūri kaip į vyrą, o ne kaip į tėvą. Vadinasi, čia irgi viskas dar normaliai (vėl juokiasi). Nors pats matau, kad senstu, kūnas sensta. Tačiau šiuos procesus priimu ramiai. Manau, ramiai priimsiu ir pirmąjį senelio vaidmenį (juokiasi).
O kas toliau?
Per pastaruosius 10 metų su kolegomis aktoriais sukūrėme vienintelį profesionalų improvizacijos teatrą Lietuvoje, kuris yra pripažintas Kultūros ministerijoje, gavęs apdovanojimų, tapęs reiškiniu Lietuvos kultūriniame bei socialiniame kontekste (nuo TV laidos „Pagauk kampą“, kuri buvo transliuojama prieš 15 metų, su mumis užaugo ne viena karta). Taigi priartėjęs prie keturiasdešimtmečio sustojau ir pagalvojau – pagaliau noriu „fiziškai“ įkurti teatrą. Esu tam netgi numatęs vietą.
Papasakok apie šią idėją plačiau…
Idealiu atveju norėčiau, kad „Kitas kampas“ įsikurtų Šiltadaržio gatvėje, šalia „Menų spaustuvės“. Mano vizijoje tai bus daugiau nei teatras. Tai bus pati aktyviausia ir gyviausia Vilniaus meninė bei kūrybinė erdvė, kurioje vyks seminarai, parodos, koncertai, festivaliai ir, žinoma, įvairiausios improvizacijos.
O kokios yra tavo asmeninio gyvenimo ambicijos?
Kas yra asmeninės ambicijos? Šeima? Norėčiau. Nors ir skamba neužtikrintai, tokio dalyko negali numatyti. Šeima – ne verslo planas. Sukurti spektaklį ar verslą yra lengviau nei darnią šeimą. O gyventi bet kaip aš nenoriu.
Be to, su amžiumi tampu pragmatiškesnis – greičiau išsisklaido tariamai egzistuojančios meilės kaip būsenos pojūtis. Pradėjau aiškiai suvokti, kad meilė yra veiksmas. Jei prižiūriu vaiką, maitinu, valau, žaidžiu su juo – tai jį myliu. Nešu atsigerti – myliu. Apkabinu – myliu. Skiriu savo laiką, dėmesį – myliu ir t. t.
Kitas dalykas, įpročiai. Kai tau – dvidešimt, įpročiai dar tik formuojasi. Jei nuo to amžiaus esate kartu, drauge formuojate savo įpročius. O kai tau – 40 metų, iškart labai greitai matyti, derate ar ne. Tiesa, tas dermės sugaudymas su amžiumi irgi pagreitėja, kas abiem sutaupo daug energijos ir laiko.
Audriau, ar visada norėjai būti aktoriumi?
Mokykloje tikrai nežinojau, kuo noriu būti užaugęs. Niekada savęs neasocijavau su scena. Nors ir dalyvaudavau skaitovų konkursuose, pats nesuprasdamas, ką ten veikiu, laimėdavau pirmąsias vietas, tačiau ir tai man kažkaip nesukėlė jokių minčių apie sceną.
Tiesa, tai, kad augau intelektualioje šeimoje (mama – pianistė, seneliai – mokytojai), turbūt labiausiai paskatino rinktis meninę profesiją. Svarsčiau tarp gitaros ir aktorystės. Laimėjo aukštojo išsilavinimo perspektyva, tad pasirinkau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Kaip tau sekėsi mokytis aktorystės?
Įstojau į maestro Rimo Tumino aktorių kursą. Iš pradžių buvau visiškas lūzeris. Nesuprasdavau, nei kas yra etiudas, nei kaip jį sukurti. Buvau geras, mandagus jaunuolis, o tai visiškai prieštarauja elgsenai scenoje. Susivaržymas man neleido atsiskleisti gana ilgai.
Akademijoje visada būdavo tokių, kuriuos kviesdavo pokalbio, o manęs kažkaip nei išmetė, nei kvietė pokalbio, nei gyrė. Atlikdavau visokius antraplanius vaidmenis. Iki trečio kurso niekaip negalėjau persilaužti ir atsiskleisti profesiškai.
Tačiau pamenu, kai išdrįsau paklausti Tumino, ką man daryti? Jaučiu, kad neatsiskleidžiu. Jis man atsakė: „Aš tikiu tavimi.“ Tas tikėjimas suteikė labai daug jėgų, drąsos ir pasitikėjimo savimi iki to momento, kol galiausiai patekau į improvizacijos kursą. Jis aukštyn kojomis apvertė daugybę dalykų. Tačiau, svarbiausia, jis suteikė suvokimą, kad klaida yra gerai. O tai atvėrė visus šliuzus, kurie trukdė cirkuliuoti energijai.
Audriau, atvirai, jei nebūtum aktorius, kuo norėtum būti?
Dainininku! Norėčiau būti žinomu, charizmatišku, su gerais vokaliniais duomenimis, dainininku. Atlikėjai gauna daugiau dėmesio nei aktoriai (juokiasi).
Man apskritai patinka profesijos, kurių tikslas – įkvėpti žmones ir užtarnauti meilę. Geras aktorius ar geras dainininkas turi turėti sveiko narciziškumo.
Man nėra nieko maloniau, kai savo darbu įkvepiu žmones. Būna, ateina ir sako, apėmė prasta nuotaika, pasižiūrėjau tavo videoįrašą ir nušvito saulė. Man tai yra didžiulis įvertinimas.
Esi aktorius, tačiau daugiausia vaidini komedijose. Ar gali atlikti rimtą vaidmenį?
Man patinka ne tik komedijos žanras, bet ir tam tikros provokacijos. Patinka išjudinti žmones ir sužadinti jų smalsumą. Taip pat patinka ir save pastatyti į neįprastas situacijas, jas įveikti ir stebėti rezultatą.
Rudenį išeina Tado Vidmanto filmas „Pats sau milijonierius“, kuriame sukūriau, manau, stipriausią ir rimčiausią savo vaidmenį kine. Ir nors tai komedija, joje yra daug rimtų temų. Be to, yra viena puiki dramatinė scena su tėvu. Pats noriu ją greičiau pamatyti didžiajame ekrane.
O koks yra tavo santykis su kelionėmis?
Labai geras. Per pastaruosius kelerius metus teko nemažai aplankyti: nuo Meksikos ir Kalifornijos iki Madagaskaro, nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Balio ir Tailando, nuo Milano iki šiaurinės Norvegijos. Taip pat nemažai krypčių Europoje. Neseniai kemperiu keliavau į Norvegiją. Gal nuskambės keistai, bet jau netgi kiek pavargau nuo kelionių.
Pavargai nuo kelionių – ar tai įmanoma?
(Juokiasi.) Svajojau apie tokį gyvenimą, kai galėsiu keliauti į bet kurią pasaulio vietą ir savęs nevaržyti. Per pastaruosius metus tą svajonę įgyvendinau. Taigi išties, kaip sakė mano mama, ką norėsiu, tą ir turėsiu. Dabar, kai užsimanau pakeliauti, sėdu į lėktuvą ir išvykstu.
O gal kažkur buvo kilusi mintis pagyventi?
Dažnai klausia, ar norėčiau ten ar ten pagyventi… Nesuprantu tokio klausimo. Juk, jeigu norėčiau, ir gyvenčiau.
Štai geras pavyzdys – mano kolega aktorius Leonardas Pobedonoscevas, su kuriuo Meksikoje ir Madagaskare filmavome TV laidą, nori ir gyvena Balyje, tačiau suderina darbus ir Lietuvoje. Tad jei tikrai kažko nori, gali susidėlioti.
Antra vertus, „myliu“ tai, ką esu sukūręs Lietuvoje. „Myliu“ savo namus nuostabiame miške. „Myliu“ teatrą. Myliu savo sūnų, kuris šiemet pradėjo eiti į mokyklą. Myliu savo mamą, brolį, iš kurio daug ko mokausi. Myliu savo sesę. Myliu visus teatro „Kitas kampas“ aktorius. Myliu savo draugą Kirilą (aktorius Kirilas Glušajevas – aut. past.), su kuriuo galiu kalbėtis apie viską. Po kelionių visada noriu grįžti į Lietuvą. Man tai yra tarsi grįžimas į bazę.
Kuri iš pastarųjų krypčių išliks atmintyje ilgam?
Iš pastarųjų kelionių daug įspūdžių parsivežiau iš Madagaskaro. Nors socialiai tai yra gana skurdi šalis (Madagaskare gyvena 25 mln. žmonių, iš kurių 70 proc. – žemiau skurdo ribos), kartu ir nuostabiai gražus kraštas.
Koks ryškiausias įspūdis iš Madagaskaro?
Per mėnesį Madagaskare mačiau gal tris traktorius ir kelis jaučius. Jie dirba žemę, stato namus tik rankomis ir kastuvėliais. O į jūrą žvejoti plaukia irkluodami savo rankomis išskaptuotas senovines valteles. Nežinau, gal visi buvo suslėpę traktorius ir laivus, kol mudu su Leo svečiavomės, tačiau dar jokioje kitoje šalyje nemačiau tokio ryškaus atotrūkio nuo šių dienų techninės civilizacijos realybės.
O kokie yra Madagaskaro žmonės?
Dažnai žmonės klausia arba tiesiog teigia – jie nieko neturi, bet gal yra laimingi? Man labai keistas požiūris, nes gali turėti ir būti laimingas, gali neturėti, bet būti laimingas, gali neturėti ir nebūti laimingas. Juk ne nuo to priklauso laimė. Man šis klausimas yra labai kapitalistinis ir netgi nebrandus.
Manau, kad daugumai žmonių Madagaskare yra sunku gyventi. Kai matai tokias dideles socialines žirkles, užplūsta minčių, kad kažkas juos ten išnaudoja: žemės darbams, kasyklose ir pan.
Įsivaizduokite, dauguma vietinių pasaulio ten matė tiek, kiek nuėjo savo kojomis. Madagaskare intensyviausias yra pėsčiųjų eismas – jie visi kažkur, žiūrėk, eina, eina ir eina. O kažkur, žiūrėk, pamatai dvylikametę su broliuku ant rankų, tačiau prieini arčiau ir pamatai, kad ji žindo tą vaiką…
Ar tave matytas skurdas kažkaip sukrėtė, o gal kažko išmokė?
Vienur žmonės gyvena su naujausiomis technologijomis, o kitur – su kastuvėliu ir kirvuku. Man atrodo, kai kuriems keliautojams tokie vaizdai padeda labiau pamilti gyvenimą ir į savo problemas pradėti žiūrėti paprasčiau. Gal sąmoningai jie to ir nesuvokia, tačiau apie tai galvojau ir supratau, kad man nepatinka būti tokiame skurde, jausti pranašumą ir žinoti, kaip man pasisekė gyvenime. O kažkas laksto basas dulkėtomis gatvėmis su pūliuojančia ranka ar sužalota koja ir negali gauti elementarios pirmosios medicininės pagalbos, nes gyvena žemiau skurdo ribos. Man tai nekelia savivertės.
Paprastai grįžus iš atostogų mane apima įkvėpimas daryti, siekti, statyti, o grįžus iš Madagaskaro atėjo supratimas – aš juk viską turiu, ko čia dar plėšytis?
O ar Afrikoje jauteisi saugiai?
Madagaskare siautėja zebu vagys, tai grupuotė, kuri apiplėšinėja mašinas, gali netgi nušauti. Taigi mes tas zonas, kuriose jie blokuoja kelius, apvažiuodavome šimtais kilometrų. Darydavome didžiulius lankus, tačiau rinkdavomės saugumą. Tad apie nesaugias situacijas žinau tik iš vietinių pasakojimų.
Kaip manai, kokiam žmogui patiktų Madagaskare?
Ta šalis yra labai įvairi. Galima leistis į pažintį su gamta, į džiungles – Madagaskare gyvena šimtai skirtingų gyvūnų. Galima eiti į kalnus. Galima surasti šiltą vietelę prabangiame komplekse, kas vakarą žiūrėti į vandenyną ir gerti pinakoladas. Tačiau tuose kompleksuose man susidarė kažkoks slogus įspūdis – vyrauja kolonizatorių nuotaikos, o vietiniai ten – kaip tarnai. Niekur kitur pasaulyje nejaučiau tokios energijos. Bet gal kažkam patinka pasijausti aukščiau kitų?
O ar yra šalis, į kurią norėtum sugrįžti?
Manau, kad dabar labiausiai norėčiau sugrįžti į Pietų Afrikos Respubliką. Nuostabiai graži gamta, kurią noriu patyrinėti labiau. Pats Keiptaunas yra labai civilizuotas, jaučiama didelė pasaulinė invazija, labai skanus maistas, įdomūs žmonės. Taip pat grįžčiau į Norvegiją – įspūdinga šalis. Tačiau lygiai taip pat yra dar daug vietų, kuriose nebuvau ir norėčiau apsilankyti. Pavyzdžiui, Australijoje, taip pat pakeliauti po kitas Indonezijos salas (ne tik Balį), Japonijoje, Mongolijoje, Centrinėje Amerikoje, Kanadoje ir pan.
O tau svarbu komfortas keliaujant?
Man patinka komfortas ir aš jo siekiau visą gyvenimą. Savu laiku esu keliavęs ir autostopu ant pečių tempdamas 40 kg sveriančią kuprinę, ir miegojęs parke lyjant lietui, ir hosteliuose su keliolika kitų žmonių. Tačiau sakydamas, kad šiandien man reikia patogumų, nekalbu apie prabangius kurortus. Gyvenime man labai svarbi švara ir tvarka. Ir paprastas medinis namelis prie jūros gali būti švarus, su estetiška aplinka, kur matosi, kad pridėta šeimininko ranka. Man to visiškai užteks.
Esi pedantas?
Vienam gal pedantas, kitam tiesiog tvarkingas (juokiasi). Tvarka būna tada, kai… nesukuri netvarkos. Jeigu nenumeti rūbų, nereikia jų tvarkyti. Jei nepalieki purvinų puodelių visur, o sudedi į indaplovę, tau irgi nereikia jų tvarkyti. Apsitvarkyti aplink save reikia nuolat – ir fiziškai, ir emociškai.
–
GALERIJA
